Neža Repanšek: Kartu galime sugriauti baimės sienas

Kai įėjau į COP27 registracijos salę Šarm aš Šeiche, buvau visiškai priblokšta. Apstulbinta žmonių, renginių, įvairovės ir šurmulio. Ar galite įsivaizduoti tūkstančius vienu metu kalbančių, tačiau vienas kito neklausančių žmonių? Tai sunku nupasakoti žodžiais.

Galbūt tiksliausia būtų pasitelkti Biblijos simbolį Babelio bokštą, kai statydami bokštą žmonės staiga pradėjo kalbėti skirtingomis kalbomis ir negalėjo bendrauti ir kartu statyti. Dirbti kartu dėl bendro tikslo taip pat buvo šių metų COP uždavinys. Tūkstančiai žmonių, turintys savo darbotvarkę ir individualų siekį, kalbėjosi su panašiai mąstančiais žmonėmis savo socialiniuose burbuluose. Oficialios derybos tam tikra prasme buvo nustelbtos šurmuliuojančio renginio, primenančio „mugę su atrakcionais“, kurioje dėl laiko stokos ar per didelio atstumo buvo sunku net sunku rasti vietą, kurioje vyko COP. Diskusijas reikėjo planuoti iš anksto, vos keletą detalių buvo galima palikti improvizacijai.

Todėl klausiau savęs, ar mums reikia tokio renginio? Kokias viltis jis gali teikti? Mano nuomone, tokio pobūdžio renginių logistiką galima būtų pagerinti. Tačiau, tai vienintelis kasmetinis renginys, kuriame susitinka tiek daug įvairių suinteresuotųjų subjektų, sprendžiančių tą pačią problemą, vedinų to paties užsidegimo ir nuoširdžiai nerimaujančių dėl mūsų ateities, todėl turiu pripažinti, kad COP27 suteikė vilties. Galbūt toks įspūdis susidarė dėl visus mus slėgusio karščio lapkričio mėnesį, per brangaus maisto pirmąją savaitę arba iki vėlumos trukdavusių posėdžių. Galbūt dėl pasakojimų, kuriuos išgirdome ir kuriais pasidalijome su žmonėmis iš viso pasaulio. Galbūt dėl suvokimo, kad nuostoliai ir žala dėl klimato kaitos jau patiriami visur, todėl klausimas, ar reikia imtis veiksmų, nebekeliamas?

Nepaisant triukšmo, mugės atmosferos, nesuskaičiuojamų renginių, man, kaip YOUNGO grupės narei ir partijos atstovei, pasibaigus Tautų plenarinei asamblėjai, kilo mintis: jeigu neturėsime savo tikslų ir už juos nekovosime, tiesiog išklysime iš pasirinkto kelio.

Kovos su klimato kaita niekada nelaimėsime derybų salėse, ją laimėsime tik imdamiesi veiksmų ten, kur gyvename, tik vedami bendro tikslo. Kartu galime sugriauti baimės sienas. Kaip vandens lašai, kurie pripildo upes, kurios pačios paskui formuoja kanjonus ir išjudina kalnus! Turime burtis į aljansus, siekti demokratinio dalyvavimo ir gerbti žmogaus teises ir orumą.
 
Negalime nuolat kartoti tų pačių dalykų ir tikėtis visiškai kitokių rezultatų. Jei nieko nedarysime, prarasime Žemę. Taigi, atėjo laikas atsisakyti naratyvo „per mažai, per vėlai“ ir parodyti didžiulį tikėjimą plačiais siekiais prisiimant šalims tikrą įsipareigojimą gerbti Šarm aš Šeicho COP27 priimtus sprendimus.