Sandra Parthie: COP27 – daug derėjimosi, mažai darbų

Šiais metais Egipte įvyko svarbus Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos (COP27) metinis renginys, kurio metu vyko derybos dėl klimato. Pasiekta keletas rekordų: vienas jų – dalyvių skaičiaus rekordas. Sugrįžus įprastai padėčiai po dvejų COVID-19 metų ir viešų susitikimų apribojimų, į konferenciją atvyko beveik 35 000 dalyvių.

Konferencija, kurios pradinis tikslas buvo susitarti dėl pasiūlymų ir sprendimų, kaip kovoti su klimato kaita, ir ieškoti būdų, kaip sušvelninti jos poveikį ir prie jo prisitaikyti, tapo forumu pareiškimams apie klimato kaitos poveikį kiekvieno žmogaus gyvenime, nepriklausomai nuo kilmės vietos ir nuo pajamų pragyvenimui šaltinio. COP27 darbotvarkėje buvo pernelyg daug klausimų ir su ja buvo siejami pernelyg dideli lūkesčiai. Buvo deramasi ne tik dėl pastangų mažinti išmetamą CO₂ kiekį, bet ir dėl daugelio įvairių politikos klausimų: sveikatos, lyties, žmogaus teisių ir kt. Žemės ūkio tema taip pat pirmą kartą įtraukta į darbotvarkę. Toks žingsnis ne tik patvirtino nerimą dėl žemės ir miškų alinimo poveikio mūsų maisto sistemoms ir ūkininkų pragyvenimo šaltiniams, bet ir papildė dar vienu aspektu ir taip jau įvairialypę problemą.

Galutinis rezultatas, kurį pavyko pasiekti konferencijoje, trukusioje 36 val. ilgiau, nei buvo numatyta, rodo, kad susitelkta daugiau į klimato teisingumą ir mažiau į klimato politikos veiksmus. Teigiamas konferencijos netikėtumas – tai pasiektas susitarimas dėl nuostolių ir žalos atlyginimo fondo, t. y. finansinės paramos, skirtos kompensuoti labiausiai pažeidžiamose besivystančiose šalyse dėl klimato kaitos patirtą arba patiriamą žalą aplinkai ir būklės blogėjimą. Teko laukti beveik dešimtmetį, kol galiausiai ši tema buvo įtraukta į šių metų COP darbotvarkę.
Mažesnė – o jei tiksliau jokia – pažanga nepadaryta imantis ryžtingesnių veiksmų klimato kaitos srityje, pavyzdžiui, numatant daugiau šalių pastangų ir įsipareigojimų mažinti išmetamą CO₂ kiekį. Europos Komisijos derybininkų bandymas susieti savo paramą nuostolių ir žalos atlyginimo fondui su didžiųjų teršėjų, visų pirma Kinijos, sutikimu gerokai sumažinti savo išmetamų teršalų kiekį, nepavyko. Priešingai, padidėjo rizika, kad šalys atsiliks nuo tikslų, dėl kurių jau susitarta 2015 m. Paryžiaus susitarime ir praėjusiais metais Glazge vykusioje konferencijoje COP26.

Po „Įgyvendinimo COP“ – taip buvo pavadintas Šarm aš Šeicho susitikimas – gali kilti pavojus iki šiol pasiektai pažangai, pirmiausia kyla grėsmė, kad nebus pasiektas suderintas tikslas apriboti pasaulio klimato atšilimą iki 1,5 laipsnio. Šalys derėjosi dėl Kinijos statuso (ar ji iš tiesų vis dar yra besivystanti šalis?), dėl visiško ar laipsniško viso iškastinio kuro ar tik anglių atsisakymo, finansavimo ir technologijų ir t. t.
Dėl tokios renginio dinamikos pagrįstai kyla klausimas, ar konferencijos formatas vis dar atitinka paskirtį. Pagrindinis tikslas – pasiekti visuotinį susitarimą dėl poreikio mažinti išmetamą CO₂ kiekį – buvo pasiektas Paryžiuje vykusioje 21-ojoje Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijoje (COP21). Kaip jį įgyvendinti, t. y. kokius išmetamųjų teršalų skaičiavimo ar mažinimo tikrinimo metodus taikyti arba nuspręsti, kokie subjektai turi būti už tai atsakingi ir kur jie turėtų būti įsteigti, visa tai yra labai techniniai klausimai, dėl kurių galbūt neturėtų derėtis beveik 200 šalių ministrai, ypač jei kiekviena konferencija prasideda nuo temos, kuri nepatinka daliai šalių. Įgyvendinimo klausimai turėtų būti sprendžiami techniniu, darbiniu lygmeniu, o ne kasmetiniuose valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimuose, veikiau ekspertų lygmeniu, kurių susitikimai vyktų ilgesniais intervalais ir tuomet, kai reikia naujų susitarimų, kad būtų daroma pažanga.

Taigi COP27 Egipte nepavyko patenkinti lūkesčių susitarti dėl konkretesnių ir platesnio užmojo klimato politikos veiksmų, nors pasiekta nedidelės pažangos klimato teisingumo srityje. Tačiau ši konferencija tapo labai sėkminga platforma, kurioje pavyko suburti klimato, žmogaus teisių ir aplinkos aktyvistus, kalbėti apie klimato politikos veiksmus arba jų trūkumą, toliau didinti informuotumą apie realius ir dabartinius klimato kaitos keliamus pavojus.