Rugsėjo 20 d. Niujorke vykusiame JT aukščiausiojo lygio susitikime dėl ateities Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) ir Afrikos Sąjungos ekonomikos, socialinių reikalų ir kultūros taryba (ECOSOCC) pristatė bendrą deklaraciją, kurioje pabrėžiamas itin svarbus pilietinės visuomenės vaidmuo sprendžiant pasaulinius uždavinius ir skatinant darnų vystymąsi.
Rugsėjo 20 d. Niujorke vykusiame JT aukščiausiojo lygio susitikime dėl ateities Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) ir Afrikos Sąjungos ekonomikos, socialinių reikalų ir kultūros taryba (ECOSOCC) pristatė bendrą deklaraciją, kurioje pabrėžiamas itin svarbus pilietinės visuomenės vaidmuo sprendžiant pasaulinius uždavinius ir skatinant darnų vystymąsi.
Šioje deklaracijoje, parengtoje pagal EESRK ir ECOSOCC susitarimo memorandumą, išdėstoma bendra sąžiningesnio, įtraukesnio ir teisingesnio pasaulio vizija. EESRK ir ECOSOCC partneryste siekiama įkvėpti naujus aljansus ir iniciatyvas.
Pirmininkas O. Röpke sakė: „Ši deklaracija yra kur kas daugiau nei vien žodžiai – tai tvirtas įsipareigojimas puoselėti mūsų bendras demokratijos, įtraukumo ir tvarumo vertybes. Susiduriant su neatidėliotinais pasauliniais iššūkiais mums reikia tvirtesnio daugiašališkumo, į kurį būtų iš tiesų įtraukta pilietinė visuomenė.“
Bendroje deklaracijoje pabrėžiama:
spartesnė pažanga siekiant darnaus vystymosi tikslų (DVT), kartu raginant parengti išsamią DVT įgyvendinimo strategiją;
sąžiningas perėjimas prie neutralaus poveikio klimatui, pabrėžiant, kad svarbu užtikrinti deramą darbą ir panaikinti skurdą, kartu pereinant prie neutralaus poveikio klimatui ekonomikos;
pasaulinės finansų sistemos reforma siekiant geriau remti darnų vystymąsi, ypač pažeidžiamose šalyse;
į lyčių lygybę orientuota politika – raginama į klimato politikos veiksmus ir vystymosi programas įtraukti lyčių aspektą apimančią politiką;
pilietinė visuomenė turi atlikti pagrindinį vaidmenį reformuojant pasaulinį valdymą, įskaitant sprendimus priimančių Jungtinių Tautų organų reformą;
jaunimo įtraukimas ir skaitmeninių inovacijų, kaip pagrindinių būsimo pasaulinio valdymo varomųjų jėgų, skatinimas.
EESRK ir ECOSOCC partnerystė buvo oficialiai įtvirtinta 2024 m. liepos 17 d. Akroje (Gana) pasirašius susitarimo memorandumą. Šiuo susitarimo memorandumu stiprinamas bendradarbiavimas tokiais pagrindiniais klausimais kaip darnus vystymasis, klimato politika ir pilietinės visuomenės dalyvavimas. Jame nustatyti tam tikri veiksmai, įskaitant reguliarius susitikimus, bendrą indėlį į ES ir Afrikos Sąjungos (AS) aukščiausiojo lygio susitikimus ir nuolatinio pilietinės visuomenės dalyvavimo mechanizmo sukūrimą.
Šiuo bendradarbiavimu išreiškiamas abiejų institucijų įsipareigojimas siekti JT darnaus vystymosi tikslų (DVT) ir skatinti įtraukų valdymą. Daugiausia dėmesio skiriant pilietinės visuomenės vaidmens ES ir Afrikos partnerystėje stiprinimui, susitarimo memorandume pabrėžiama, kad reikia bendrai spręsti pasaulinius uždavinius, įskaitant klimato kaitą ir demokratijos atsparumą.
EESRK ir ECOSOCC siekia įgalinti pilietinę visuomenę visoje Afrikoje. (at)
Neįgaliųjų sportas, kaip reabilitacijos proceso dalis, atsirado pokario laikotarpiu. Sportuojant fizinė terapija tapdavo įdomesnė ir malonesnė. Galėdami sportuoti ir smagiai leisti laiką žmonės vėl atrado gyvenimo džiaugsmą, net ir būdami pakitusios fizinės būklės – tiek dėl traumų, tiek dėl įgimtos negalios.
Neįgaliųjų sportas, kaip reabilitacijos proceso dalis atsirado pokario laikotarpiu. Sportuojant fizinė terapija tapdavo įdomesnė ir malonesnė. Galėdami žaisti ir smagiai leisti laiką žmonės atrado gyvenimo džiaugsmą, net ir būdami pakitusios fizinės būklės – tiek dėl traumų, tiek dėl įgimtos negalios.
Būta dviejų konkrečių tikslų: suteikti žmonėms daugiau fizinio savarankiškumo ir padėti jiems atgauti tikrą ir tvirtą tapatybę. Šiandien jau galėtume teigti, jog buvo pereita nuo į reabilitaciją orientuoto sporto prie įgalėjimo. Kitaip tariant, įgalėjami būdavo tie, kurie jautėsi neturį ar netekę tam tikrų gebėjimų. Tie, kurie jautėsi praradę gebėjimą būti savimi ir patys priimti sprendimus. Praradę žmogaus teisių esmę.
Natūralus įgalėjimo būdas – per žmogaus įvaizdį visuomenėje – tai, kaip žmogų mato kiti. Kelias į savęs susigrąžinimą iš karto nuveda į bendruomenę, kurioje žmonės gyvena. Sportas tampa priemone atgauti savo pagrindines teises ir orumą.
Tai buvo ilga kelionė tamsoje. Drąsuoliai, kurie leidosi į ją pirmieji septintame dešimtmetyje, aplenkė savo laikmetį. Vis dėlto, net ir toje ilgai, nuo anų metų iki šių dienų trukusioje kelionėje jie buvo tikri didvyriai. Teko daug pakovoti, kad būtų pripažinti paralimpiečių atletiniai gebėjimai.
Vienas renginys – 1988 m. Seulo olimpinės žaidynės – tikrai pateks į istoriją. Olimpiada apvainikavo neįgaliųjų pastangas būti pripažintiems sporto pasaulyje, kuriame fizinių, jutiminių ir psichinių idealų stigma buvo tokia gili, kad ji buvo dar didesnė kliūtis nei tos, su kuriomis neįgalieji susidurdavo norėdami patekti į darbo pasaulį, kur vyravo neigiama nuostata dėl nepakankamo neįgalių žmonių našumo. Šios olimpinės žaidynės buvo istorinės, nes Tarptautinis olimpinis komitetas norėjo organizuoti varžybas neįgaliems atletams, pakaitomis su negalios neturinčiais sportininkais. Tai buvo tik vieną kartą atliktas eksperimentas, nes dėl organizacinių problemų, visų pirma susijusių su prieinamumu, šiuo keliu toliau eiti buvo sudėtinga. Dėl tokio posūkio, nors ir ginčytino, šiandien turime paralimpines žaidynes, kuriose deramai pripažįstami kiekvieno paralimpiečio atletiniai sugebėjimai. Pagaliau gyvename pasaulyje, kuriame sportuoti gali visi. Tai nauja era.
Dar reikėjo pasiekti, kad paralimpinis sportas taptų patraukliu kuo didesniam skaičiui žmonių, kurie jį stebėtų tiek žaidynėse gyvai, tiek per televiziją. 1988 m. Seule televizijos komentatoriai buvo visiškai nepasiruošę ir net nežinojo, kas yra kurios nors atskiros rungties favoritas. Kaip ir galima įsivaizduoti, rezultatas buvo apgailėtinas. Laikui bėgant sporto žurnalistai išmoko sekti neįgalių sportininkų karjerą. Tai buvo labai svarbus žingsnis keičiant visą naratyvą.
Taip priartėjome prie kito esminio renginio – 2012 m. Londono olimpiados. Neįtikėtinai gerai organizuota olimpiada buvo puikiai nušviesta televizijoje, ypač Jungtinėje Karalystėje. Dėl to visos sporto šakos surinko pilnus stadionus. Tai taip pat buvo momentas, kai pasikeitęs žurnalistinis naratyvas išgarsino kai kuriuos sportininkus. Taip pat, kaip ir kitus olimpiadoje dalyvavusius sportininkus.
Nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pasaulis pasikeitė. Jausmas, kad nebesi visai nematomas, tapo kolektyvine neįgaliųjų pasaulio vertybe. Tokiu būdu šis naratyvas yra kelias, kurį tikimės pakartoti visose žmonių gyvenimo srityse, kaip ir skelbiama JT neįgaliųjų teisių konvencijoje: „reikia [...] paradigminio virsmo“. Nepaisant visko, sporte toks virsmas tikrai įvyko.
Kokia yra paralimpinių žaidynių reikšmė ir kaip šios ir kitos sporto varžybos padeda šalinti kliūtis neįgaliesiems?
EESRK narys Pietro Barbieri pasakoja apie neįgaliųjų sporto varžybų istoriją ir apie tai, kaip dvejos olimpinės žaidynės – 1988 m. Seule ir 2012 m. Londone – padėjo pakeisti negalios suvokimą. Pagaliau gyvename pasaulyje, kuriame sportuoti gali visi.
Vienuolikmečiui Janui Štuka iš Zagrebo (Kroatija) diagnozuota spina bifida ir jis gali vaikščioti tik su ramentais ir vaikštyne, tačiau tai netrukdo jam būti puikiu sportininku. 2023 m. jis buvo apdovanotas kaip geriausias jaunasis Kroatijos vežimėlių krepšinio žaidėjas. Janas taip pat dalyvavo plaukimo varžybose, o dabar pradėjo praktikuoti lygumų slidinėjimą. Laisvalaikiu jis su draugais žaidžia futbolą, įvarčius muša ranka. Kalbėjome su Janu ir jo mama Jasmina Bogdanovič apie neįgalių vaikų sporto galimybes. Jie paaiškino mums, kodėl svarbu su neįgaliais vaikais kuo mažiau elgtis kaip su specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis.
Vienuolikmečiui Janui Štuka iš Zagrebo (Kroatija) diagnozuota spina bifida ir jis gali vaikščioti tik su ramentais ir vaikštyne, tačiau tai netrukdo jam būti puikiu sportininku. 2023 m. jis buvo apdovanotas kaip geriausias jaunasis Kroatijos vežimėlių krepšinio žaidėjas. Janas taip pat dalyvavo plaukimo varžybose, o dabar pradėjo praktikuoti lygumų slidinėjimą. Laisvalaikiu jis su draugais žaidžia futbolą, įvarčius muša ranka. Kalbėjome su Janu ir jo mama Jasmina Bogdanovič apie neįgalių vaikų sporto galimybes. Jie paaiškino mums, kodėl svarbu su neįgaliais vaikais kuo mažiau elgtis kaip su specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis.
Klausimai Janui:
Kada pradėjai sportuoti ir kokias sporto šakas išbandei?
Pradėjau mokytis plaukti plaukimo mokykloje, kai man buvo dveji. Ketverių metų perėjau į „Natator Para Swimming“ klubą, kuriame išmokau visų plaukimo stilių ir dalyvavau kai kuriose varžybose. Kai man suėjo 11, nustojau plaukti, nes šiek tiek pabodo.
Būdamas aštuonerių pradėjau domėtis lygumų slidinėjimu ir žaisti krepšinį neįgaliųjų vežimėlyje. Vis dar užsiimu šiomis abejomis sporto šakomis, kurios dabar yra mano mėgstamiausios.
Taip pat išbandžiau laipiojimą uolomis, buvo nuostabu, tačiau dabar neturiu laiko tuo užsiimti. Be to, vieną vasarą dalyvavau krav magos savigynos mokymuose. Buvo puiku ir norėčiau kartais tai daryti ir ateityje.
Kokius apdovanojimus laimėjai ir kuris iš jų Tau reiškia daugiausiai?
Laimėjau keletą apdovanojimų su krepšinio klubu, o man svarbiausias apdovanojimas – 2023 m. geriausio jaunojo paraatleto apdovanojimas mano kategorijoje, kurį teikia Zagrebo parasporto asociacija.
Kaip atrodo Tavo diena, kai treniruojiesi? Kiek paprastai treniruojiesi per savaitę?
Rytais einu į mokyklą. Po mokyklos pirmiausia padarau namų darbus ir pabūnu su draugais, o vakare einu į kokią nors treniruotę. Kol kas kartą per savaitę dalyvauju sausumos slidinėjimo treniruotėje, kartą per savaitę žaidžiu krepšinį ir vieną–du kartus per savaitę plaukioju. Nuo šių mokslo metų nebeplauksiu, daugiau slidinėsiu (du–tris kartus per savaitę).
Žiemą taip pat vykstu į slidinėjimo stovyklas Planicoje (Slovėnija) ir į kai kuriuos Austrijos slidinėjimo kurortus. Man patinka stovyklos, nes į jas vyksta ir mano draugai, todėl ne tik sportuojame, bet ir puikiai kartu leidžiame laiką.
Su krepšiniu kartais vykstame į varžybas kituose Kroatijos miestuose. Be to, praėjusį rudenį buvome Romoje ir žaidėme su Lacijaus krepšinio komanda.
Kokie sportininkai – vyrai ar moterys – Tave žavi? Ar norėtum kurią dieną dalyvauti svarbiose tarptautinėse sporto varžybose?
Mano mėgstamas sportininkas anksčiau buvo Luka Modričius, tačiau šiuo metu dievaičių neturiu, todėl nesu kažkokio konkretaus sportininko sekėjas.
Norėčiau dalyvauti tarptautinėse sporto varžybose... Tikiuosi dalyvauti krepšinio ir slidinėjimo čempionatuose.
Klausimai Jasminai:
Kiek dėmesio skiriama neįgalių vaikų sportui Kroatijoje?
Kaip mama manau, kad iš tiesų skiriama daug dėmesio. Deja, tėvai nėra pakankamai informuoti apie galimybes, o klubai nekantriai laukia naujų narių, tad gaila, kad taip yra. Žinoma, padėtis kur kas geresnė didesniuose miestuose.
Ar neįgalus vaikas turi pakankamai galimybių ir paskatų sportuoti, ar tam reikalingas didelis tėvų dalyvavimas?
Vaikai turi galimybių ir paskatų... jei jie ir jų tėvai to nori. Kaip jau minėjau, tėvai yra nepakankamai informuoti, o kai kurie iš jų nenori papildomų įsipareigojimų arba bijo, kad vaikas sportuodamas susižeis... Gaila, kad jie taip mano. Priešingai, sportas neįgaliesiems yra nemokamas ir, mano nuomone, labai skatina tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą ir, žinoma, socialinę integraciją. Nemanau, kad tėvai turi dėti daugiau pastangų, nei sveikų to paties amžiaus vaikų atveju. Žinoma, yra išimčių, susijusių su konkrečia diagnoze: pavyzdžiui, Janą vis dar turi lydėti vienas iš mūsų, kai jis vyksta į žiemos slidinėjimo stovyklas ar žaidžia išvykose, tačiau jam augant lydėjimo tikriausiai sumažės ir, tikėtina, greitai nebereikės. Tikslas yra tapti nepriklausomu visose srityse. Janas reguliariai treniruojasi be mūsų pagalbos.
Ką pridėtumėte kaip specialiųjų poreikių turinčio vaiko mama?
Su neįgaliais vaikais reikėtų kuo mažiau elgtis kaip su specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis ir įtraukti juos į kasdienę veiklą, atsižvelgiant į jų amžių ir pajėgumus, kad jie jaustųsi esantys, kaip visi. Jie susiformuos kaip bet koks kitas vaikas, kuris kažką daro „šiek tiek kitaip“, tačiau daro! Jano dviratis yra su trim, o ne dviem ratais; berniukas plaukia ir nardo kaip ir visi, bet kojomis naudojasi mažiau arba dirba tik rankomis; su komanda jis žaidžia futbolą, tačiau įvarčius muša ranka. „Galime daryti viską, tik kai ką galime daryti šiek tiek kitaip“ – jei neįgalieji priims save taip, kiti irgi juos taip priims.
Janas Štuka yra 11 metų moksleivis iš Zagrebo, šiuo metu pradinėje mokykloje lanko penktą klasę. Jis buvo „Natator Swimming “ klubo narys. Jis yra Zagrebo KKI klubo (vežimėlių krepšinio) ir neįgaliesiems skirto Zagrebo Monoski slidinėjimo klubo narys. Šiame klube jis reguliariai dalyvauja neįgaliesiems skirtoje lygumų slidinėjimo programoje.
Jasmina Bogdanovič yra baigusi Zagrebo architektūros fakulteto Dizaino mokyklą. 20 metų ji dirbo įvairiose rinkodaros agentūrose. Šiuo metu ji dirba ne visą darbo laiką ir nuotoliniu būdu nedidelėje grafikos studijoje. Darbo sąlygos jai leidžia lydėti Janą į slidinėjimo stovyklas ir kitus sporto užsiėmimus. Jasmina taip pat yra aistringa dviratininkė ir visur važiuoja dviračiu.
