Parengė Alexandra Borchardt
Galima provokuojančiai teigti, kad žurnalistika ir generatyvinis dirbtinis intelektas (DI) vienas kitam prieštarauja: žurnalistikoje nagrinėjami faktai, o pasitelkus generatyvinį DI apskaičiuojama tikimybė. Galbūt norėtumėte, kad rengdami reportažus žurnalistai spragas užpildytų tikroviškais faktais? Nes būtent taip veikia generatyvinis DI. Vis dėlto generatyvinis DI atveria didžiulių galimybių sustiprinti žurnalistiką: nuo jo naudojimo svarstant naujas idėjas, rengiant klausimus interviu ir antraštes iki jo vaidmens duomenų žurnalistikoje ir skubiai analizuojant dokumentus. Be to, jis gali būti naudingas norint neapsiriboti tam tikru formatu ar kalba, jis gali tekstą paversti vaizdo įrašu, tinklalaide ir vaizdine medžiaga, transkribuoti, versti, iliustruoti ir turinį pateikti pokalbio internetu forma. Visa tai gali padėti pasiekti žmones, kurie anksčiau nepakankamai gaudavo informacijos: labai mažų vietovių auditoriją, ribotų skaitymo ar suvokimo gebėjimų asmenis ar kitų sutrikimų turinčius asmenis, taip pat žmones, kuriems tradicinė žurnalistikos forma yra tiesiog neįdomi. Kaip teigia Nyderlandų visuomeninio transliuotojo NPO už strategiją ir inovacijas atsakingas direktorius Ezra Eeman, „naudodami generatyvinį DI galime geriau atlikti savo misiją teikti viešąsias paslaugas: jis padidins sąveikumą, prieinamumą ir kūrybiškumą. DI mums padeda savo auditorijai pateikti daugiau turinio“.
Kai kurie sektoriaus atstovai jau yra akivaizdžiai apsvaigę nuo generatyvinio DI galimybių, vis dėlto ši technologija žurnalistikai kelia rimtų pavojų. Du svarbiausi iš jų yra bendras pasitikėjimo informacija praradimas ir tolesnis žurnalistikos veiklos modelių nykimas ar net išnykimas. Kaip jau minėta, terminas „haliucinacijos“, kuris vartojamas kalbant apie generatyvinio DI tendenciją kurti atsakymus ir pateikti tikroviškus faktus ir šaltinius tikrai nėra šios technologijos klaida, tai – jos ypatumas. Vis dėlto šis iššūkis yra dar didesnis. Kadangi generatyvinis DI kiekvienam suteikia galimybę per keletą minučių sukurti bet kokios rūšies turinį, įskaitant sintetinę sankaitą, kyla pavojus, kad visuomenė praras pasitikėjimą visu pateikiamu turiniu. Kursuose, kuriuose ugdomi gebėjimai naudotis žiniasklaidos priemonėmis, jau rekomenduojama skeptiškai vertinti internete pateikiamą turinį, tačiau dažnėjant suklastoto turinio atvejams šis sveikas skepsis gali virsti visišku nepasitikėjimu. Kol kas neaišku, ar tradiciniams žiniasklaidos prekių ženklams bus naudinga būti kelrodžiais informaciniame pasaulyje, o gal visa žiniasklaida bus laikoma nepatikima.
Plūstelėjusi generatyvinė paieška šią katastrofą dar labiau sustiprina, nes dėl jos žurnalistika gali tapti vis mažiau matoma. Anksčiau ieškant sistemoje „Google“ buvo pateikiami saitai, iš kurių daugelis buvo susieti su patikimais žiniasklaidos prekių ženklais, o dabar paieškos rezultatus vis dažniau formuoja generatyvinis DI. Taip gaunamas tiesioginis atsakymas teksto forma ir nebereikia giliau ieškoti informacijos. Nenuostabu, kad žiniasklaidos vadovams tai kelia siaubą. Daugelis jų dabar skuba diegti dirbtinį intelektą, kad būtų galima padidinti veiksmingumą, o tai, žinoma, nėra tikslinga, kai reikia dar daugiau investicijų į kokybišką žurnalistiką, kad auditorijai būtų galima parodyti kuo skiriasi, viena vertus, „turinys“ ir, kita vertus, gerai ištirtas, tikslus ir patikimas žurnalistinis darbas.
Būtinas etiškas požiūris į DI naudojimą žiniasklaidoje. Pirmiausia, žiniasklaidos organizacijoms reikia DI strategijos ir jos daugiausia dėmesio turi skirti tam, kaip technologija gali padėti užtikrinti viešųjų paslaugų vertę. Ištekliai turi būti skirti ir naudojami tam, kas yra pageidaujama, visada atsižvelgiant į tai, kad DI yra susijęs su didele kaina aplinkai ir visuomenei. Visada turi būti galimybė atsisakyti DI. Organizacijos, įsigydamos produktus, vykdydamos lobistinę veiklą dėl reguliavimo ir įsitraukdamos į diskusijas dėl autorių teisių ir duomenų apsaugos, turi pasinaudoti savo galia ir įtaka. Ant kortos pastatyta labai daug. Svarbu, kad kiekviena įmonė reguliariai tikrintų savo naudojamus produktus ir atsižvelgtų į šališkumą ir stereotipus, kad būtų išvengta dar didesnės žalos. Galiausiai šioje sparčiai kintančioje aplinkoje, kurioje kiekvieną dieną kaip blynai kepami nauji produktai, pavojinga elgtis savo nuožiūra. Siekiant nustatyti atsakingą kelią į priekį, būtinas bendradarbiavimas ir jo skatinimas šiame sektoriuje, taip pat tarp šio sektoriaus ir technologijų įmonių.
Nekyla jokių abejonių, kad generatyvinis DI gerokai padidins žiniasklaidos priklausomybę nuo technologijų milžinių. Kuo labiau technologijų įmonės integruoja DI priemones į taikomąsias programas, kuriomis žmonės naudojasi kasdieniame gyvenime, tuo mažiau žiniasklaidos organizacijos galės kontroliuoti praktiką, procesus ir produktus. Tokiu atveju jų etikos gairės tik papildytų tai, kas jau seniai buvo kažkur kitur nuspręsta.
Atsižvelgiant į visa tai, hipotezė gali nustebinti: ateities žurnalistika gali būti labai panaši į praeities žurnalistiką ir, norisi tikėti, kad ji bus geresnė. Vis dėlto dalis dabartinės žurnalistikos išnyks. Kaip ir visais laikais žurnalistika bus susijusi su faktais, netikėtumais, pasakojimais ir galingųjų atsakomybės reikalavimu. Tai bus stabilių, lojalių ir patikimų santykių su auditorija kūrimas teikiant rekomendacijas, vedant pokalbius ir remiant bendruomenes. Dirbtinio turinio pasaulyje svarbiausia bus tai, ką kalba, mano ir jaučia realūs žmonės. O tai atskleisti gali būtent žurnalistai. Vis dėlto DI gali padėti žurnalistams geriau atlikti savo darbą: padėti pavieniams asmenims ar grupėms pagal jų poreikius ir gyvenimo situacijas, tapti įtraukesniais, labiau vietos pobūdžio ir besiremiančiais duomenimis taip, kaip anksčiau nebuvo įmanoma. Švedijos televizijos generalinio direktoriaus pavaduotoja Anne Lagercrantz yra pažymėjusi: „DI iš esmės pakeis žurnalistiką, bet, tikėkimės, ne mūsų vaidmenį visuomenėje. Turime siekti, kad žiniasklaidos sektorius būtų patikimas. Turime kurti saugias informacijos erdves.“ Akivaizdu, kad DI didžiausią grėsmę kelia ne pačiai žurnalistikai, o jos veiklos modeliams.
Šis tekstas remiasi 2024 m. Europos transliuotojų sąjungos paskelbtu Alexandra Borchardt, Kati Bremme, dr. Felix Simon ir Olle Zachrison parengtu pranešimu Patikima žurnalistika generatyvinio DI amžiuje, kurį galima nemokamai parsisiųsti.
