Ispanų ir lenkų dokumentikos fotografė Hanna Jarzabek parodo niūrią padėtį Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, kur tūkstančiai pabėgėlių bando kirsti Belovežo girią, dar vadinamą džiunglėmis. Jos projektas apdovanotas 2024 m. Europos tiriamosios žurnalistikos (IJ4EU) apdovanojimu.

Parengė Hanna Jarzabek

Nuo 2021 m. lapkričio tūkstančiai pabėgėlių, daugiausia iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių, bando kirsti Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje esančią Belovežo girią – paskutinę Europoje išlikusią sengirę. Ši giria, kai kurių pabėgėlių vadinama „Džiunglėmis“, yra pavojinga ir sunkiai peržengiama, ypač tiems, kurie nėra susidūrę su atšiauriu šiaurės rytų Europos klimatu. Daugelis pabėgėlių ilgą laiką negali rasti kelio iš girios ir susiduria su ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, maisto ir vandens trūkumu, o žiemą jiems gresia hipotermija ir mirtis. Jei pabėgėlius sulaiko pasieniečiai, jie paprastai priversti kirsti sieną, grįžti atgal į Baltarusijos pusę ir paliekami miške, dažnai naktį ir be liudininkų. Jų mobilieji telefonai sunaikinami, kad jie negalėtų susisiekti su išoriniu pasauliu. Šis priverstinis grąžinimas, vadinamas priverstiniu apgręžimu, vykdomas net ir ekstremaliomis sąlygomis. Išimtis nedaroma net nėščioms moterims ar žmonėms, kuriems gresia hipotermija. Jie taip pat grąžinami į Baltarusijos teritoriją. Kai kurie pabėgėliai teigė keletą kartų patyrę šį priverstinį apgręžimą, kai kurie net iki 17 kartų.

Ankstesnė Lenkijos vyriausybė pastatė spygliuota viela apjuostą ir iš apačios sutvirtintą pasienio sieną. Kaip ir kitos panašios užtvaros, ši siena ne stabdo žmones bandyti patekti į Europą, o veikiau gali sunkiai juos sužaloti. Pasieniečiai miške taip pat įrengė miško kameras, kad galėtų stebėti pabėgėlių ir humanitarinės pagalbos darbuotojų judėjimą. Pabėgėlių stovyklų nėra, todėl pabėgėliai slepiasi girioje, kad išvengtų priverstinio apgręžimo į Baltarusiją, o didėjantis kariškių buvimas trukdo gauti humanitarinę pagalbą.

Nuo pat pradžių prie šios sienos teikti humanitarinę pagalbą yra labai sunku. Po to, kai 2023 m. spalio mėn. kraštutinių dešiniųjų vyriausybė prarado valdžią, buvo tikimasi, kad migracijos politika pasikeis, tačiau ir toliau tęsiasi smurtas ir priverstiniai grąžinimai, o galimybės gauti medicininę priežiūrą vis dar ribotos. Šiuo metu organizacija „Gydytojai be sienų“ teikia medicininę pagalbą 400 km ilgio pasienyje, turėdama tik tris ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus. Organizacija ten neturi nuolatinės bazės, nors ji yra kituose pasienio regionuose, kuriuose migracijos srautai panašūs. Jie dirba sudėtingomis sąlygomis, dažnai teikia pagalbą tamsoje ir neturi tinkamos įrangos tiksliai diagnozei nustatyti. „Gydytojų be sienų“ darbuotojai stengiasi gydyti žmones prisitaikydami prie miške vyraujančių sąlygų, pavyzdžiui, leisdami intravenines infuzijas nakties metu arba teikdami skubią medicininę pagalbą sunkiais atvejais, pavyzdžiui, persileidimo atveju.

Nuo tada, kai pastatyta siena, dabar pasitaiko ne tik sveikatos problemų, bet ir įvairių lūžių, nes žmonės, bandydami perlipti sieną, kartais nukrenta ant žemės iš penkių metrų aukščio. Kai kuriems lūžiams būtinos sudėtingos operacijos ir jie gija mėnesius. Tokiais atvejais, taip pat esant hipotermijai, vienintelė išeitis – kviesti greitąją pagalbą, net jei aišku, kad ligoninėje esantys asmenys bus sulaikyti ir stebimi pasieniečių. Išrašius asmenį iš ligoninės, sienos apsaugos pareigūnai, remdamiesi savo kriterijais, nusprendžia, ar jį siųsti į uždarą ar į atvirą užsieniečių centrą. Kai kurie pašnekovai pasakojo apie atvejus, kai iš ligoninės, išleistus pabėgėlius pasieniečiai nuvarė atgal į mišką ir grąžino į Baltarusijos pusę, o tada viskas prasidėjo iš naujo.

Be to, pastaraisiais mėnesiais Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje dislokuotų karių skaičius nuolat didėjo, o tai rodo augančią įtampą regione. 2024 m. birželį peiliu ginkluotas migrantas pasienyje užpuolė Lenkijos karį, kuris vėliau nuo patirtų sužalojimų mirė. Reaguodama į tai naujoji vyriausybė suintensyvino savo kovos su migracija kampaniją ir priėmė įstatymą, pagal kurį kariams leidžiama naudoti ginklus, kai jie mano, kad tai būtina ir neatsakyti už savo veiksmus. Šis sprendimas kelia didelį susirūpinimą, ypač atsižvelgiant į ankstesnius nerimą keliančius incidentus, susijusius su jėgos naudojimu. Pavyzdžiui, 2023 m. spalį dienos metu į nugarą buvo pašautas ir sunkiai sužeistas pabėgėlis iš Sirijos. Be to, 2023 m. lapkričio mėn. savanoriai taip pat pranešė, kad pasieniečiai be įspėjimo šaudė į jų pusę, kai jie bandė suteikti pagalbą. Naujasis įstatymas ne tik kelia pavojų, kad tokia pavojinga praktika taps norma, bet ir sukuria nebaudžiamumo atmosferą, kuri kelia dar didesnį pavojų tiek pabėgėliams, tiek humanitarinę pagalbą teikiantiems asmenims. Tokia politika, leidžiančia kariams elgtis savo nuožiūra, pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės ir ji gali paskatinti smurto eskalaciją jau ir taip nestabiliame pasienio regione.

Donaldas Tuskas nori sudaryti didesnio atvirumo ir sąmoningumo žmogaus teisių srityje įspūdį, tačiau jo vyriausybė laikosi ankstesnės vyriausybės naratyvo, pagal kurį pasienyje esantys migrantai vaizduojami kaip grėsmė Lenkijos visuomenei, jie dehumanizuojami ir vadinami teroristais ar nusikaltėliais. Ankstesnė vyriausybė taip pat bandė humanitarinę pagalbą teikiančius darbuotojus priskirti prekybos žmonėmis bendrininkams, už ką gresia iki aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Atrodo, kad vadovaujant Donaldo Tusko vyriausybei ši politika bus tęsiama. 2025 m. sausio 28 d. penki humanitarinės pagalbos savanoriai, kurie 2022 m. padėjo šeimai iš Irako ir asmeniui iš Egipto, bus teisiami ir kyla pavojus, kad jiems bus skirta tokia pati griežta bausmė.

Be to, neseniai paskelbta migracijos politika (2024 m. spalio mėn.) nesuteikia daug optimizmo. Praėjusių metų liepą įvesta buferinė zona tebegalioja ir griežtai riboja humanitarinių organizacijų, įskaitant organizacijos „Gydytojai be sienų“, ir žurnalistų patekimą, taip trukdydama teikti pagalbą pabėgėliams ir dokumentuoti Lenkijos valdžios institucijų vykdomus žmogaus teisių pažeidimus.

Tačiau labiausiai ginčytinas šios politikos aspektas yra planas sustabdyti teisę į prieglobstį prie šios sienos – ši priemonė akivaizdžiai prieštarauja visoje Europoje pripažintoms pagrindinėms žmogaus teisėms. Be to, ši politika turės didelį poveikį pasienio regiono vietos gyventojams, tačiau ji buvo parengta iš anksto nesikonsultavus su jais ar humanitarinėmis organizacijomis. Šios organizacijos, kurios nenuilstamai stengiasi padėti, taip pat sukaupė svarbių žinių apie padėtį, pabėgėlių poreikius ir problemas, su kuriomis jie susiduria. Tokių įžvalgų nepaisymas ne tik kenkia humanitarinėms pastangoms, bet ir gali pabloginti jau ir taip sunkią padėtį.

Ši tyrimo ataskaita parengta gavus dotaciją iš Tiriamosios žurnalistikos Europai fondo (IJ4EU).

Hanna Jarzabek yra Madride gyvenanti ispanų ir lenkų dokumentikos fotografė, turinti politikos mokslų išsilavinimą ir politinės analitikės patirties JT agentūrose. Savo darbe ji jautriai ir su pagarba nagrinėja tokias temas kaip diskriminacija, lytinė tapatybė, seksualinė įvairovė ir migracijos srautai prie rytinių ES sienų. Jos darbai publikuoti tokiuose svarbiuose leidiniuose kaip „El País“ ir „Newsweek Japan“, eksponuoti tarptautinėse parodose ir įvertinti daugybe apdovanojimų, įskaitant nominaciją pagal 2024 m. „IJ4EU Impact Award“ iniciatyvą ir 2023 m. Leica Oskar Barnack apdovanojimui.

Projekto „Džiunglės“ nuotrauka:

Pėdų grybelinė infekcija – viena dažniausių sveikatos problemų tarp pabėgėlių, bandančių pereiti Belovežo girią (2022 m. spalio mėn.). 

Parengė Giuseppe Guerini

Kaip matyti iš Enrico Letta ataskaitos pavadinimo, Europos Sąjunga ir jos ekonominė bei verslo sistema yra kur kas daugiau nei rinka. Taip yra todėl, kad Europos Sąjunga nuo pat pradžių pasirinko socialinės rinkos ekonomikos kelią, kuriuo einant ekonominės gerovės link turtas ne tik kaupiamas, bet ir užtikrinama, kad prekybos metu ir rinkoje sukurtu turtu galėtų naudotis visi.

Tokiu būdu socialinės ekonomikos įmonės sudaro ekosistemą, kuri užtikrina solidarumą per verslą – tai modelis, naudingas privačioms organizacijoms, kurios vis dėlto veikia bendrojo intereso labui.

Enrico Letta ataskaitoje nurodoma, kad į šią ypatybę jau atsižvelgta veiksmų plane ir rekomendacijoje dėl socialinės ekonomikos. Ataskaitoje Europos institucijos raginamos pripažinti socialinės ekonomikos įmonių ypatumus, pritaikyti vidaus rinką ir konkurenciją reglamentuojančias taisykles ir patobulinti valstybės pagalbos teisinę sistemą, siekiant užtikrinti, kad socialinės ekonomikos įmonės turėtų daugiau galimybių gauti paskolas ir finansavimą.

EESRK dėjo daug pastangų, kad Europos ir tarptautinės institucijos pripažintų socialinės ekonomikos įmonių paskirtį ir vaidmenį. Komitetas dalyvavo daugelyje iniciatyvų ir priėmė nemažai nuomonių vykdydamas darbą, padėjusį parengti 2021 m. priimtą socialinės ekonomikos veiksmų planą ir 2023 m. rekomendaciją valstybėms narėms. Be to, savo nuomonėse dėl konkurencijos politikos ir valstybės pagalbos visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms EESRK pabrėžė, kad reikia padidinti de minimis valstybės pagalbos teikimo ribas, ir pasiekė, kad atitinkamo reglamento pakeitimai būtų patvirtinti 2023 m. pabaigoje. Enrico Letta ataskaitoje išdėstyti prašymai pritaikyti Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą ir pagerinti finansavimą atitinka EESRK raginimus, išdėstytus įvairiose 2022 ir 2023 m. paskelbtose nuomonėse. Todėl raginame toliau dėti pastangas propaguojant šią nuomonę, kad būtų skatinamas socialinės ekonomikos pripažinimas. Norime, kad kuo daugiau žmonių suprastų veiksmingo konkurencijos ir valstybės pagalbos reguliavimo naudą tiek socialinės ekonomikos įmonėms, tiek visai visuotinės svarbos paslaugų sistemai.

2024 m. gegužės mėn. priimtas naujasis ES migracijos ir prieglobsčio paktas, kuris buvo įvertintas kaip istorinis žingsnis, dar turi parodyti, ko yra vertas. 2025 m. jo laukiantys iššūkiai nebus maži: ypatingai dideliu netikrumu pasižyminti geopolitinė aplinka, paktui būdingas sudėtingumas ir trumpas terminas jo įgyvendinimui reiškia, kad reikės daug atsargumo ir daug derinimo – tokia yra Europos migracijos politikos instituto (MPI Europe) atstovės Camille Le Coz nuomonė.

2025 m. pradžioje yra iškilę skubiai spręstinų klausimų, susijusių su migracijos politikos ateitimi Europos Sąjungoje (ES). Naujoji Europos Komisija pasirinko aiškų kursą, parengdama naujojo Migracijos ir prieglobsčio akto įgyvendinimo planą, tačiau besikeičiančios aplinkybės gali nukreipti politinį dėmesį ir išteklius kita kryptimi. Artėjantys rinkimai Vokietijoje, taip pat B. Assado režimo žlugimas ir nenuspėjama karo Ukrainoje trajektorija dar labiau didina netikrumą. Diskusijos dėl migracijos problemų perdavimo išorės subjektams (vadinamosios „eksternalizacijos“) modelių tęsiasi, tačiau šios pastangos dažnai tėra paskiri politiniai veiksmai, o ne nuoseklios Europos strategijos dalis. Tuo pat metu, migracija kaip ginklas naudojamas Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje ir toks migracijos instrumentalizavimas verčia vis labiau nukrypti nuo ES teisės. Šie metai nulems tai, ar Europos Sąjunga ir toliau bus pajėgi laikytis pasitikėjimą skatinančios strategijos ir vykdys labai reikalingus kolektyvinius veiksmus, ar joje toliau gilės susiskaldymas.

2024 m. gegužės mėn. daugelis Europos politikų skelbė, kad pakto priėmimas tapo istoriniu žingsniu, apvainikavusiu daug metų trukusias įnirtingas derybas. Prieš pat Europos Parlamento rinkimus šis susitarimas parodė, kad blokas geba susivienyti ir spręsti tam tikras didžiausias savo problemas. Svarbiausi pakto tikslai buvo mažinti įtampą dėl atsakomybės ir solidarumo, šalinti įsivaizdavimą, kad vyksta nesibaigianti migracijos krizė ir suvienodinti prieglobsčio procedūrų skirtumus valstybėse narėse. Nors naujasis pagrindas iš esmės remiasi esama sistema, juo numatomos griežtesnės priemonės, pavyzdžiui, sisteminga kontrolė, sugriežtintos pasienio prieglobsčio ir grąžinimo procedūros ir išimtys, kurios kilus krizei taikomos bendroms taisyklėms. Paktas taip pat įtvirtinta didesnį europizavimą, jame numatomas privalomas solidarumas, svarbesnis ES institucijų ir agentūrų vaidmuo ir didesnis Europos finansavimas ir priežiūra.

Tačiau jeigu europiečiai iki 2026 m. gegužės mėn. neįgyvendins naujų taisyklių, šis ES kaip migraciją valdyti gebančio bloko patikimumo padidėjimas gali būti trumpalaikis. Toks trumpas terminas kelia ypač daug sunkumų todėl, kad pakto įgyvendinimui reikia sukurti sudėtingą sistemą, sutelkti išteklius ir samdyti ir mokyti darbuotojus, ypač tose valstybėse narėse, kurioms pirmosioms tenka susidurti su migracija. Nors valstybės narės parengė nacionalinius veiksmų planus, didelė šio darbo dalis buvo atlikta už uždarų durų, be politinių pranešimų. Šis atotrūkis kelia vis didesnį pavojų, nes politinis valdymas yra nepaprastai svarbus norint palaikyti trapią pusiausvyrą ES lygmeniu.

Be to, naujosios sistemos įgyvendinimui reikia sudaryti ir koalicijas su suinteresuotaisiais subjektais. Nacionalinės prieglobsčio agentūros yra nepaprastai svarbios perkeliant sudėtingus teisėkūros tekstus į praktines priemones, tuo tarpu ES agentūros, pirmiausia ES prieglobsčio agentūra, jau ir taip atlieka esminį vaidmenį šiame procese. Ne mažiau svarbus yra ir nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas, kad būtų panaudota jų patirtis ir be kita ko užtikrinta galimybė gauti teisines konsultacijas ir vykdyti naujų procedūrų priežiūrą. Siekiant paremti šias pastangas reikia labiau bendradarbiaujamojo požiūrio, įskaitant nuolatines konsultacijas, patikimus dalijimosi informacija mechanizmus ir nuolat susitinkančias operatyvines darbo grupes.

Tuo tarpu daug dėmesio skiriama migracijos problemų eksternalizacijos strategijoms, nes vis daugiau Europos sostinių mano, jog tai išspręs ES migracijos problemas. Italijos ir Albanijos susitarimas sukėlė daug diskusijų apie jo potencialą geriau valdyti mišrią migraciją ir Giorgia Meloni visai Europai tapo pavyzdžiu šioje srityje. Tačiau susitarimas dar nedavė jokių rezultatų ir tai tėra dvišalė sutartis, kurioje nedalyvauja jokie kiti Europos partneriai. Tuo tarpu kitos vyriausybės siūlo naujus alternatyvius modelius, tokius kaip grąžinimo centrai, ir būdus integruoti juos į visos ES strategiją.

Artimiausiais mėnesiais politinėse diskusijose turėtų dominuoti būtent grąžinimas. Ir tikrai, dalis pakto yra paremta tuo, kad didinama grąžinimo sparta, ypač tiems asmenims, kuriems sienos kirtimo procedūras atlieka priešakinės linijos valstybės. Komisija ir valstybės narės nori šią problemą spręsti kuo skubiau, kartu palikdamos erdvės grąžinimo centrų išbandymui; tikimasi, kad kovo mėn. bus pateikti pasiūlymai persvarstyti grąžinimo direktyvą. Kadangi laiko mažai, kyla grėsmė, kad europiečiams nepavyks visapusiškai atsižvelgti į vietos lygmeniu išmoktas pamokas, nepaisant per pastarąjį dešimtmetį padarytos pažangos tokios srityse kaip informavimas, konsultavimas, pagalba pakartotinai integruojantis ir savitarpio mokymasis ES lygmeniu. Europai taip pat reikia būti atsargiai, kad eksperimentavimas su migracijos eksternalizacijos modeliais nepakenktų jos santykiams su kilmės šalimis ir nesusilpnintų jos pačios pozicijų.

Bandoma išlaviruoti ypač neužtikrintoje aplinkoje, kai pakto įgyvendinimas yra ne tik migracijos valdymo, bet ir platesnio Europos projekto išbandymas. Padėtis visų pirma Lenkijos pasienyje akcentuoja konkrečius iššūkius, kai norint atlaikyti priešiško kaimyno spaudimą tampa sudėtinga vykdyti privalomas taisykles. Kalbant apie Siriją ir Ukrainą, Europos sostinės turi būti pasirengusios nenumatytiems poslinkiams. Ateinančiais metais bus labai svarbu skatinti tvirtą lyderystę ES lygmeniu, kad būtų įgyvendintos naujos taisyklės ir toliau ieškoma tokių inovacijų, kurios atitiktų bendrą požiūrį ir jį sustiprintų. Tam reikia sutelkti pastangas, kad būtų kuriamos atsparios partnerystės su prioritetinėmis šalimis ir vengiama nukreipti išteklius politiniams manevrams.

Camille Le Coz yra Briuselyje įsikūrusio Europos migracijos politikos mokslinių tyrimų instituto, siekiančio veiksmingesnio imigracijos, imigrantų integracijos ir prieglobsčio sistemų valdymo, taip pat gerų rezultatų naujai atvykusiems, imigrantų kilmės šeimoms ir priimančiosioms bendruomenėms, asocijuotoji direktorė.

Šiame leidinio numeryje:

• Užtikrinti socialinės ekonomikos subjektų paramą pagal valstybės pagalbos taisykles (parengė Giuseppe Guerini)
• EESRK surengė Baltarusijos filmo „Under the Grey Sky“ (liet. „Po pilku dangumi“) peržiūrą. Pokalbis su režisiere Mara Tamkovich
• Naujas migracijos ir prieglobsčio paktas gali tapti Europos projekto išbandymu (parengė Camille le Coz, Europos migracijos politikos institutas)
• Bevardžiai kapai prie Europos išorės sienų (parengė Barbara Matejčić)

• Pabėgėliai iš Sirijos:

  ES požiūris į pabėgėlių grąžinimą į Siriją – jos migracijos politikos lūžio taškas (parengė Alberto-Horst Neidhardt, EPC)

  ES šalys neturi versti Sirijos pabėgėlių grįžti į gimtąją šalį, kol joje vyrauja nestabilumas (parengė Jean-Nicolas Beuze, UNHCR)

Į Graikiją imigravęs albanas Almir Hoxhaj dabar kalba ne tik savo gimtąja albanų, bet ir graikų kalba. Po daugiau kaip 30-ies Graikijoje praleistų metų jis jaučiasi šalies piliečiu, tačiau prisitaikyti prie Graikijos visuomenės, kurioje žodis „albanas“ vartojamas kaip įžeidimas, lengva nebuvo. Tai jo asmeninė istorija.

Gimiau mažame Avlono apskrities kaimelyje, kur gyvenau iki 12 metų. Mano šeima persikraustė į Tiraną, o aš 1997 m. priėmiau sudėtingą sprendimą šviesesnės ateities ieškoti Graikijoje. Tuo metu, atsidarius sienoms, albanams buvo įprasta ieškoti saugios užuovėjos Graikijoje, nes tariamai kirsti sausumos sienas tapo paprasčiau. Pėsčiomis sieną kirtau aštuoniolika kartų. Jūros bijojau. Prisimenu paskutinę savo penkių dienų kelionę į Veriją. Nors ir lijo be perstojo, buvau siaubingai ištroškęs. Kai galiausiai rankoje laikiau sklidiną stiklinę vandens, troškuliui numalšinti jos neužteko. Taip prasidėjo mano gyvenimas Graikijoje – su sklidina stikline vandens rankoje.

Pirmą kartą šioje šalyje apsilankiau būdamas 15, kai pirmą kartą slapta sieną kirtau su draugais. Mums net nešovė į galvą, kad darėme kažką neteisėto. Jei būčiau galėjęs į Graikiją nuskristi, būčiau taip ir padaręs. Ši šalis, jos kalba, mitologija ir istorija mane itin žavėjo. Vasarą sunkiai dirbau bandydamas padėti savo šeimai. Kol galutinai įsikūriau Graikijoje, susidūriau su daugybe problemų: teisiniu netikrumu, rasizmu ir sudėtinga integracija. Aiškiai prisimenu vieną incidentą pačioje pradžioje. Man būnant šalyje neteisėtai, be draudimo, nemokant kalbos, nulūžo dantis. Vienintelė išeitis – jį išsitraukti pačiam, prieš veidrodį, su darbinėmis replėmis. Burna buvo pilna kraujo.

Prisitaikyti prie graikų visuomenės nebuvo paprasta. Kaip pirmosios kartos imigrantas jaučiausi lyg ateivis, lyg mano burna nuolat būtų pasruvusi krauju. Ten buvau neteisėtai. Bijojau išeiti į pasivaikščioti ar išgerti kavos. Visur akis badė pats įvairiausias rasizmas. Tėvai gąsdindavo vaikus, kad jei jie nenurims, ateis albanas ir juos suės. Manęs neįleisdavo į kavines, klubus ir kitas vietas. Kai pirmą kartą ten apsilankiau, ant kai kurių iš jų durų net buvo ženklas, kad albanai neįleidžiami. Jie mus laikė nešvariais, nes mes kitos religijos. Dabar graikų ir albanų santykiai pagerėjo, nors stereotipai niekur nedingo. Žodis „albanas“ Graikijoje vartojamas kaip įžeidimas. Rasizmo buvo, rasizmo yra, bet dabar jis tapo nuosaikesnis. Laikai pasikeitė. Tačiau rasizmas niekur neišgaravo, jį didina finansiniai sunkumai ir išsilavinimo stoka.

Išankstinės nuostatos ir diskriminacija yra giliai įsišaknijusios ir neretai skatina kraštutinių politinių ir socialinių modelių formavimąsi, kurie plečiasi ir pasiekia net Europos Parlamentą. Liūdna, kad taip yra. Nors padėtis pagerėjo, problema dar neišspręsta. Tačiau yra vilties jaunesnėms kartoms. Mūsų vaikai turės geresnių galimybių tapti savais. Tą galiu pasakyti apie savo dvylikametę dukrą.

Šiandien, dirbdamas statybos rangovu, prisimenu savo prieštaringus jausmus: kaip sunku buvo prisitaikyti ir kaip kasdien jaučiausi svetimas. Tačiau dėl šių sunkumų geriau suprantu gyvenimą ir integracijos svarbą.

Albanija visada liks mano gimtinė. Aiškiai prisimenu komunistų režimo metus. Tai buvo paranojos, baimės, nesaugumo ir didžiulio skurdo laikai. Režimo žlugimas atnešė ne tik palengvėjimą, bet ir naujų problemų, pavyzdžiui, nedarbą ir nusikalstamumą. Dėl šios patirties tapau tuo, kas esu, ji išmokė vertinti stabilumą ir laisvę, kuriuos radau Graikijoje.

Manau, kad su Graikija mane sieja tvirtas ryšys. Nors mano širdis mano kaimelyje Albanijoje, mano gyvenimas – čia. Graikiškai kalbu ne prasčiau nei albaniškai. Dėl savo patirties, problemų ir laimėjimų jaučiuosi šios šalies piliečiu. Tikiuosi, kad laikui bėgant graikai priims mus kaip savus ir pripažins mūsų indėlį į visuomenę.

Migracija – ne tik iššūkių, bet ir galimybių pilnas išbandymas. Aš, kaip albanas imigrantas Graikijoje, niekaip negalėjau jo išvengti. Mano istorijoje nestinga sunkumų, prisitaikymo ir vilties.

Manau, kad ateityje toliau gyvensiu Graikijoje, kur yra mano namai, o Albanija taps, lygiaverte Europos Sąjungos valstybe nare. Dabar ES yra mūsų visų tėvynė.

Almir Hoxhaj – 47 metai. Jis gyvena ir dirba nedideliame Graikijos Peloponeso pusiasalio miestelyje Tripolyje, turi 12 metų dukrą. Jo mėgstamiausias miestas – Berlynas. Almir laisvai kalba ir rašo graikiškai ir išvertė albanų autoriaus Rudi Erebara knygą „Aušros žvaigždžių saga“ į graikų kalbą. 2017 m. ši knyga pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją. Joje pasakojama XX a. Albanijos žmonių tragediją. Nors veiksmas vyksta praėjusiame šimtmetyje, totalitarizmo, fašizmo ir neracionalizmo temos, deja, yra aktualios ir šiandien, nors jų forma šiuolaikiškesnė.