Viskas prasidėjo prie sienos. Netrukus po to, kai kilo karas Ukrainoje, nuvykau į pasienio punktą, tik tada ne darbo reikalais, o norėdama suteikti humanitarinę pagalbą. Tuo metu per sieną plūstelėjo žmonių srautas, daugiausia moterys ir vaikai, kurių visi iki tol kurti planai sustojo.
Sutikau moterų, kurioms pavyko visą savo turtą susikrauti į vieną kuprinę ir kurios stumdamos vaikiškus vežimėlius nuėjo keliolika kilometrų iki sienos. Jos šalyje paliko savo vyrus ir sūnus ir nežinojo, nei kur miegos tą naktį, nei kas jas priims.
Netrukus po to nuvykau į Ukrainą, šį kartą kaip žurnalistė, norėdama parodyti, kaip karas keičia žmonių gyvenimus.
Klausiausi Inos iš Mariupolio pasakojimo. Ji tris savaites slapstėsi rūsyje ir gatvėje matydavo kaimynų kūnus, tačiau negalėjo jų palaidoti, nes aplink nuolatos šaudė.
Petro, taip pat iš Mariupolio, pasakojo, kaip ketaus radiatorių alkūnėse ieškojo vandens, kad galėtų atsigerti.
O per karą likusi viena 82metų Halina papasakojo tokią istoriją: „Pamačiau seną moterį. Priėjau prie jos, ji verkia. Sakau: neverk, kur tu eisi, ten ir aš eisiu. Aš tavęs nepaliksiu.“
Prisimenu ukrainiečių vaikus, kurie pasakojo, ką jiems reiškia karas. Penkerių metų Alisą, kuri žinojo, kad per karą žmonės žūsta. Ir 12 metų Ženią, kuris pasakė, kad V. Putinas yra ne joks prezidentas, o diktatorius.
Išgirdau istoriją apie mergaitę, kurią surogatinė motina paliko iš karto pagimdžiusi ir kurios biologiniai tėvai taip ir nepasirodė.
Mano reportažų herojų sąrašas ilgas. Kiekvienas vardas slepia vis kitokią karo istoriją. Nėra lengva klausytis, tačiau šiais laikais žurnalistai turi sugebėti valdyti nervus.
Ne metas mūsų emocijoms, esame ne tam, kad verktume su savo herojais, o išklausytume jų istorijas. Ašaroms metas vėliau, po darbo, namuose.
Ukrainiečiai pasakoja mielai. Jie nori kalbėti apie rusų vykdomus žiaurumus, nori paneigti Rusijos dezinformaciją, kad ukrainiečiai imituoja išpuolius ir žudosi.
Mes, žurnalistai, esame tam, kad pasaulis sužinotų apie tai, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje.