EESRK info: Jūsų darbe Ukrainos tema atsirado prieš keletą metų, tuomet Oskarui buvo nominuotas Jūsų filmas „Žiema ugnyje: Ukrainos kova už laisvę“, dabar sugrįžtate su nauju filmu „Laisvė ugnyje: Ukrainos kova už laisvę“. Ar šis filmas yra antroji ankstesnio pasakojimo dalis?
Evgeny Afineevsky: „Žiema ugnyje“ buvo žygis už taiką. 2022 m. vasario mėn. kaip filmų kūrėjas pajutau būtinybę grįžti prie šios istorijos ir parodyti jos sąsają su šiandienos karu. Negalėčiau pasakyti, kad „Laisvė ugnyje“ yra pirmojo filmo tęsinys. Šis filmas – tai visų taškų nuo Maidano iki dabar jungiamoji linija. Matote, šis karas tęsiasi jau aštuonerius metus. Tai kova už orumą, laisvę ir žmogaus teises.
Kas Jus pastūmėjo sukurti pirmąjį filmą apie Ukrainą?
Sakyčiau, Maidano įvykiai ir Ukraino žmonių drąsa. Jie gynė savo teises ir įsitikinimus. Siekė nepriklausomos Ukrainos – laisvos, Europos tautų šeimai priklausančios vieningos šalies ateities. Tai mačiau savo akimis ir praėjusiais metais ši patirtis vėl paskatino grįžti prie šios istorijos ir pratęsti pasakojimą.
Kokiu įsimintinu momentu iš bendravimo su ukrainiečiais jų žemėje norėtumėte pasidalinti su mūsų skaitytojais?
Tokių momentų yra daug. Tačiau viena istorija yra išskirtinė. Ją pasakoju, kai išgirstu žmones sakant „mes negalime pakeisti istorijos“. Kai buvau Maidano aikštėje šaltą 2013–2014 m. žiemą, pamačiau plakatą, kuriame buvo nupieštas didelis vandens lašas su užrašu: „Kiekvienas mūsų esame lašas, tačiau kartu mes – vandenynas“. Mačiau susivienijusius Ukrainos žmones, rodančius vyriausybei, kad jie turi balsą, galią ir norą pakeisti savo, kaip tautos, istoriją. Mačiau juos keičiančius istoriją. Per 93 dienas įvairių socialinių grupių žmonės, turtingi ir neturtingi, jauni ir seni savo tikslus pasiekė veikdami kartu ir gerbdami vieni kitus. Manau, kad tomis dienomis svarbiausia buvo vienybė.
Kokios pagalbos ukrainiečiams šiame kare tikėtumėtės iš ES, Europos šalių ir pilietinės visuomenės?
ES – tai vienybė ir susivienijimas. Turime sustabdyti beprasidedantį trečiąjį pasaulinį karą. Kuo greičiau tai pripažinsime, tuo greičiau pavyks suvienyti pasaulį. Ukrainiečiai neprašo kitų šalių žmonių atvykti ir kovoti, bet prašo padėti jiems laimėti šį karą. Būtų nuostabu matyti visą pasaulį, visus mus susitelkusius siekiant palaikyti Ukrainą ir sustabdyti šį karą.
Jūs paskyrėte šį filmą žurnalistams, kurie „šiandien rizikuoja savo gyvybėmis“. Kuo svarbus žurnalistų ir aktyvistų vaidmuo karo metu?
Tokią dedikaciją pasirinkau pirmajame filme ir dabar ją pakartoju, nes dirbau su žurnalistais Ukrainoje ir kai kurių jų jau nebėra. Statistiniai duomenys patvirtina, kad pirmaisiais ir pačiais žiauriausiais karo mėnesiais žuvo žurnalistai, Ukrainos filmų kūrėjai ir reporteriai. Tačiau kova vyksta ne tik mūšio lauke, bet ir žiniasklaidoje. Propaganda yra galingas ginklas. Jozefas Gebelsas sakė: „Daug kartų pakartotas melas tampa tiesa“.
Rusijos agresija prieš Ukrainą vyksta prie pat Europos slenksčio, jos sudėtingus padarinius jaučia visos Europos šalys. O kaip į karą žiūrima JAV? Kaip reagavo žmonės? Ar buvo matoma NVO ir pilietinės visuomenės organizacijų mobilizacija?
JAV vyriausybė stengiasi padėti iš visų jėgų, tačiau Holivude apie Ukrainą girdime mažai. Kai kuriuose tinkluose vis dar apie tai kalbama, tačiau ne pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse. NVO nuo pat pradžių teikė pagalbą žmonėms, tačiau apskritai plačiajai visuomenei rūpi kiti dalykai ir tai yra karo realybė. Tiek daug dėmesio skiriama įvairioms kitoms temoms ir man, kaip filmų kūrėjui, skaudu matyti, kad trūksta politinių filmų. Panašu, kad Holivudas bando atsiriboti nuo politikos. Tačiau jei vieną dieną Ukrainoje bus susprogdinta atominė elektrinė, kiekvienam teks sumokėti tam tikrą kainą.
2017 m. Jūs sukūrėte dar vieną filmą apie karą „Šauksmas iš Sirijos“. Kas paskatino sukurti šį dokumentinį filmą? Ar Jums pavyko atkreipti dėmesį į Sirijos tragediją?
Kurdamas filmą „Šauksmas iš Sirijos“ stengiausi savo pasakojimu nušviesti tai, kas atsitiko Sirijoje nuo karo pradžios iki didžiulės pabėgėlių krizės. Daugelis „Šauksme iš Sirijos“ filmuotų žmonių yra mirę. Kaip ir filmuose apie Ukrainą filmuoti žmonės. Stengiausi paaiškinti pasauliui, kad tai yra ne lokalus konfliktas, o karas. Taip pat bandžiau užmegzti ryšius su aktyvistais ir savanoriais, o svarbiausia – su priešakinėse linijose dirbančiais žurnalistais, kurie filme yra pagrindiniai herojai. Paskutiniajame savo filme parodžiau svarbiausią dalyką – žiniasklaidos karą, nes daug laiko praleidau miestuose ir žiniasklaidos sferoje, tad stengiausi atskleisti, kas yra propaganda. Manau, noriu papasakoti svarbias mūsų laikotarpio istorijas, o tiems, kas jas savo gyvenimu kuria, suteikti galimybę būti išgirstiems ir suprastiems, taip pat noriu šviesti pasaulį ir raginti imtis veiksmų. Kiekvienu savo filmu siekiu trijų tikslų: informavimo, aktyvumo ir veikimo (advocacy, activism and action).
Ar manote, kad savo filmais Jums pavyko juos pasiekti?
Taip, pavyko! Manau, kad būtent tai man padeda nesustoti. Mačiau, kokius pokyčius paskatino mano filmai, įkvėpė politinius veiksmus. Mačiau, kaip pasikeitė žmonės, pamatę mano filmus apie Siriją ir Ukrainą. Susitikimuose žiūrovai visada klausia: „Pasakykite, prašau, kuo galime padėti? Ką galime padaryti?“ Šiuos klausimus išgirsiu beveik kiekviename susitikime. Tai mane iš tiesų įkvepia ir suteikia pasitenkinimo.
Koks Jūsų kitas projektas? Ar jau turite minčių?
Šiuo metu neturiu naujų idėjų. Pirmiausia turime sustabdyti šį karą. Jei jis rytoj išsiplės, filmų kūrėjų nebereikės, nebereikės ir Holivudo. Tik būdami vieningi galime laimėti šį hibridinį karą, vykstantį mūšio laukuose Ukrainoje ir žiniasklaidoje, nes propaganda ir melas gali lengvai kirsti ir ES, ir JAV sienas. Jiems nereikia vizos. Jie keliauja laisvai ir tai vienas iš dalykų, apie kuriuos pamirštama Holivude, Amerikoje ir visame pasaulyje.
Filmo Laisvė ugnyje anonsas.
Daugiau informacijos apie filmą rasite čia.
