2022 m. vasario 24 d. iš esmės pakeitė milijonų ukrainiečių gyvenimą. Šiandien tardami žodį pergalė, įsivaizduojame, kad ši diena bus panaši į prieš tai buvusią dieną. Kitaip tariant įprastą, taikaus gyvenimo 2022-ųjų metų vasario 23 dieną.
Tačiau taip nebus. Vasario 23-ioji mums tokia nebebus. Jokia diena nebebus panaši į ankstesnes mūsų dienas.
Vaikščiojome tarp kapaviečių Iziumo miške Charkivo regione. Lankėmės tarp Iziumo ir Sloviansko esančiuose Kamiankos ar Dolynos kaimuose, kuriuose vaizdai primena poapokaliptinį filmą ir daug žmonių gyvena savo namų griuvėsiuose be vandens ar elektros. Matėme motinos žvilgsnį: jos sūnų, vaikų knygų autorių Volodymyrą Vakoulenko, rusai nužudė Kapitolivkos kaime šalia Yziumo. Sūnaus kūno ji ieškojo ištisus mėnesius. Matėme Sviatohirsko griuvėsius, krūpčiojome girdėdami sprogimus išlaisvintame Chersono mieste, kurį rusai toliau bombardavo, o mes tuo metu buvome meno muziejuje, kurio kolekcijas pagrobė okupantai.
Kaip galima įsivaizduoti įprastą vasario 23-iąją, kai prieš akis šie neišdildomi vaizdai? „Čia išvaliau savo vaikų kraują“, – pasakojo pagyvenusi moteris, rodydama privataus namo laiptus Bezruki kaime, Charkivo regione. Vieną gražią 2022 m. vasaros dieną jos aštuonmetė anūkė ir 38 metų dukra akimirksniu žuvo sprogus rusų minai. Tuo metu mergaitė skaitė knygą. Ji buvo gera mokinė.
Pergalė? Jei 2022 m. vasario 23 d., kaip filme, kas nors mums būtų parodęs viską, kas mūsų laukia, tikrai būtume likę priblokšti ar net sustingę iš siaubo ir, tikriausiai, būtume negalėję ko nors imtis. Tačiau diena po dienos šiuos pirmuosius karo metus išgyvenome neapilsdami dėti vis daugiau pastangų. Civiliai ir kariškiai, vyrai ir moterys, maži ir dideli. Daugybė paprastų žmonių parodė, kad gali padaryti neįtikėtinus dalykus. Kai kurie dalyvaudami mobilizacijoje, nors neprivalėjo.
Kiti – mokėdami mokesčius ir kasdien duodami vis daugiau kariuomenei remti. Dar kiti savo laisvalaikį skirdami įvairiai savanoriškai veiklai: ruošė maskuojančius tinklus, darė apkasuose naudojamas žvakes. Vaikai ėjo į mokyklas, kuriose pamokas pertraukdavo oro pavojaus signalai, jaunimas – į universitetus, nors ir dingdavo elektra.
Niekas nežino, kas mūsų laukia. Aiškiai žinome tik tai, kad eisime į priekį, visi kartu, diena po dienos ir sieksime pergalės. Mes pernelyg gerai žinome, ko tikėtis, jei nuleisime rankas. Kyjivas būtų užpildytas kapavietėmis, kaip Iziumas. Lvivo miestas būtų susprogdintas kaip Chersonas. Chmelnyckio atominės elektrinė taptų tokiu pačiu taikiniu kaip Zaporižios elektrinė. Mes tai žinome, matėme ir buvome šių įvykių liudininkai.
Užmerkę akis visada regime veidus tų, kurie niekada nematys pergalės dienos. Mūsų draugė iš Brovarų Iryna Tsvila, sode auginusi savo pamėgtas rožes, vasario 24 d. stojo į kovotojų gretas ir po dviejų žuvo gindama Kyjivą. Mano literatūros studentė Mykola Rachok, mėgusi automobilius ir nuotykių romanus, 2022 m. liepos mėn. mirė kovodama netoli Pokrovsko. Smuikininkas Romanas Barvinokas, kuris 2020 m. pavasarį prie prezidento rūmų griežė Vivaldžio kūrinius, 2022 m. rugpjūčio mėn. žuvo rytų fronte. Ir dar tiek daug kitų. Dešimtys tūkstančių.
Pergalės diena išauš, tik ji nebus panaši į 2022-ųjų vasario 23-iąją. Ką esame pasirengę padaryti, kad ji greičiau ateitų?
Skaitykite mažiau