Į šią šalių konferenciją atvykau jausdama, kad reikia skubiai veikti, kad laiko turime nedaug. COP27 buvo lemiamos reikšmės turinti šalių konferencija, kurioje turėjo būti nuspręsta pereiti nuo plataus užmojo tikslų prie veiksmų, t. y. tai turėjo būti įgyvendinimui skirta COP.
Tikrovė – nesikeičia ir kiekvieną akimirką primena mums apie visuotinį atšilimą ir akivaizdžiai parodo mūsų pačių neveiklumą klimato srityje.
Visapusiško tarptautinio bendradarbiavimo trūkumą pastaraisiais metais parodė politinės valios stoka, pavyzdžiui, siekiant sukurti tinkamą nuostolių ir žalos fondą. O juk būtent to jau daugelį metų reikalauja pažeidžiamiausios ir didžiausią poveikį patiriančios šalys.
Šioje šalių konferencijoje šis tikslas galiausiai buvo pasiektas, nors dar tiksliai nežinome, kaip jis bus įgyvendintas.
Po ilgų ir sudėtingų diskusijų COP 27 parengė darbo programą dėl teisingos pertvarkos, grindžiamos socialiniu dialogu ir socialine apsauga. Profesinių sąjungų judėjimas ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas nuolat reikalavo laikytis tokio požiūrio,
tačiau reikia prisiminti, kad su klimato kaita susijusio teisingumo negali būti neužtikrinus žmogaus teisių ir kad darbo teisės yra žmogaus teisės. Apie teises daug diskutuota Šarm aš Šeiche. Pilietinė visuomenė, pagrindinės organizacijos, profesinės sąjungos ir kai kurios vyriausybės Egipte pasmerkė žmogaus teisių stoką.
Kitas klausimas, kurį turėtume sau užduoti, susijęs su pačių šalių konferencijų ar net pačios tarptautinės klimato politikos veikimu: ar turėtume numatyti jų reformą, ar neturėtume labiau įsiklausyti į pilietinės visuomenės, socialinių partnerių, jaunimo ir moterų nuomonę, ar nereikėtų labiau jų įtraukti į sprendimų priėmimo procesą?
Kalbant apie bendrą COP rezultatą, reikia pasakyti, kad atsižvelgiant į kritišką klimato padėtį, plataus užmojo iš tiesų trūksta. Stebėjomės klausydami, kaip vyksta diskusijos klausimais, kurie jau turėtų būti laikomi savaime suprantamais, pavyzdžiui, dėl 1,5°C tikslo, spartesnio iškastinio kuro naudojimo mažinimo ir kt., jau nekalbant apie finansavimo klausimus.
Galiausiai akivaizdu, kad derybose klimato kaitos klausimais tiek skaičiaus, tiek hierarchinės padėties atžvilgiu ir toliau dominuoja vyrai. Moterų dalyvavimas priimant sprendimus dėl klimato kaitos yra labai svarbus, o jų nebuvimas didina nelygybę ir neleidžia moterims labiau prisidėti prie klimato politikos formavimo ir įgyvendinimo.
Laikas bėga ir, tiesą sakant, ši COP27 mums aiškiai parodė, kad, nepaisant tam tikros pažangos, vis dar turime daug ką nuveikti.
Isabel Caño Aguilar
Tvaraus vystymosi observatorijos (TVO) pirmininko pavaduotoja