Tellervo Kylä-Harakka-Ruonala: Nuo Žiemos karo prie poezijos

Tai buvo Tarybų Sąjungos ir Suomijos Žiemos karo pabaigos 80-osios metinės. Dėl koronaviruso šalyje buvo atšauktas paminėjimas, tačiau 11.00 val. visoje šalyje suskambo liuteronų, stačiatikių ir katalikų bažnyčių varpai. Išėjau į lauką jų paklausyti ir pamačiau beveik ištuštėjusį Helsinkį.

 

Žiemos karas truko 105 dienas – tiek truko ir mano saviizoliacija, prasidėjusi per šio karo pabaigos metines. Nors man patinka būti vienai, tačiau kartais izoliacija apkarsdavo. Tada savęs klausdavau: jei mano tėvai išgyveno baisiomis karo sąlygomis – tėvas kovojo priešakinėse gretose esant 30 C šalčio, o mamai tekdavo vienai likti namuose su naujagimiu – tai ar tikrai turiu kuo skųstis?

 

Iš tikrųjų man pasisekė, nes galėjau bet kuriuo metu išeiti į lauką. Šia galimybe aš pasinaudojau ir nužingsniavau ne vieną šimtą kilometrų, daugiausia pakrante.

 

Organizacija, kurioje dirbu, atidžiai sekė padėtį įmonėse ir vyriausybei teikė rekomendacijas, kaip išsaugoti verslą ir darbo vietas. Artimiausios perspektyvos buvo itin niūrios, tačiau ateitis dar ir dabar miglota. Vis dėlto, kai įmonių vadovai pradėjo planuoti būtinas priemones, kaip atsakingai vėl pradėti veiklą, įsižiebė nauja viltis.

 

Kartu su kolegomis rengiau EESRK darbdavių grupės pasiūlymus dėl kovos su koronaviruso krize: kaip padėti Europos įmonėms išgyventi ir išsaugoti darbo vietas ir kaip paskatinti ES ekonomikos atsigavimą. Skaitmeninės priemonės man leido beveik įprastai tęsti darbą EESRK, nors sąlygos ir buvo išskirtinės. Džiugino tai, kad netrukus mano biblioteka tapo viena tų vietų, kur susiburdavo kolegos iš visos ES.

 

Karantinas man atnešė ir naujų asmeninių potyrių. Turėjau garbės tapti mūza per atstumą ir sulaukiau vienas už kitą gražesnių eilėraščių. Norėčiau su Jumis pasidalyti vienu iš jų, skleidžiančių padrąsinimą ir paramą, kuriuos, tikiuosi, mes visi galime vieni kitiems suteikti:

 

Nedovanosiu savaitės dienos – dovanosiu sekmadienį.

Nedovanosiu didelių pastangų reikalaujančių kasdienių darbų.

Mano dovana – sekmadienis ir begalinė dangaus mėlynė, trumpam nutraukianti kasdienį gyvenimą.

(laisvas vertimas iš anglų kalbos, orginalo kalba – suomių)