EESRK info

Kovo viduryje prasidėjus krizei visa situacija buvo iš tiesų unikali ir neįtikėtina. Beveik viskas visoje Europoje užsidarė ir tuo metu niekas nežinojo, ar karantinas iš tikrųjų naudingas, ar ne. Svarbiausias dalykas buvo gyvybių gelbėjimas paaukojant ekonomiką.

Matėme, kaip per naktį dingo keturios Europos laisvės. Bendroji rinka beveik išnyko. Matėme, kaip viena valstybė narė trukdo prekių pervežimams į kitą valstybę narę, o pirkėjai tiesiogine to žodžio prasme laukia prie Kinijos medicinines kaukes gaminančių gamyklų, kad pasiūlytų didesnę kainą nei konkurentai.

Mano šalyje, Estijoje, padėtis nebuvo labai bloga. Sveikatos priežiūros sistema buvo pajėgi suvaldyti COVID-19 protrūkį ir ne tiek daug žmonių mirė nuo šios ligos (iš viso 69). Iš pradžių trūko kaukių ir kitų apsaugos priemonių, tačiau galiausiai ši problema buvo išspręsta. Buvo smagu stebėti, kaip kai kurios bendrovės skubiai pakeitė savo gamybos profilį, pradėdamos gaminti būtiną įrangą, o kitos – padėdamos ją pristatyti.

Mano šeima ir aš laikėmės gana gerai. Gyvename žaliame rajone nuosavame name su sodu, todėl karantinas mums pernelyg neapkarto. Žinoma, beveik viskas buvo uždaryta – prekybos centrai, mokyklos, kino teatrai ir sporto klubai, tačiau buvo galima ir net rekomenduojama vaikščioti lauke (laikantis saugaus atstumo!).

Buvo nuostabu stebėti, kaip viskas persikelia į internetą – nuo apsipirkimo iki seminarų ir bendravimo. Viskas staiga buvo atliekama internetu, įskaitant mokyklinį ugdymą. Per vieną naktį mokymas ir mokymasis persikėlė į internetą. Ir mokytojams, ir vaikams sekėsi puikiai. Per krizę visi daug išmokome ir man paglostė širdį matant, kaip mano dukra ilgisi mokyklos.

Estijos prekybos ir pramonės rūmų, kuriuose dirbu, teisininkų grupė šiuo laikotarpiu surengė rekordiškai daug konsultacijų. Patvirtintų force majeure atvejų skaičius pasiekė iki šiol nematytą lygį. Ekonominė padėtis pamažu gerėja, tačiau kai kurie sektoriai vis dar susiduria su dideliais sunkumais. Baiminuosi, kad tai gali būti tik pradžia ir rudenį padėtis gali pablogėti. Šiuo metu vyriausybės priemonės padeda daugeliui žmonių, tačiau, kas bus, kai šių priemonių nebeliks?

Tokie sunkūs laikai kaip šie verčia mus susimąstyti ir branginti savo kasdienį gyvenimą ir turimą laisvę tiek Europoje, tiek Komitete. Iš tiesų, galimybė keliauti, atvykti į Briuselį ir diskutuoti yra prabanga. Labai svarbu tęsti savo darbą, kad nenutrūktų realus ryšys tarp įvairių žmonių, gyvenančių skirtingose ES šalyse, tiek krizių, tiek ir ramiais laikais.

Vokietijos profesinių sąjungų veikėjas Peter Schmidt apžvelgia iššūkius, su kuriais jo šalyje susiduria profesinės sąjungos: viena vertus, žmonės priversti išeiti atostogų ar atleidžiami, kita vertus, ypatingos svarbos darbuotojai rizikuoja savo saugumu.

Kaip Jus veikia ši koronaviruso krizė?

Atrodo, lyg gyvenčiau surealistiniais laikais, ir pradedu suvokti, kokia pažeidžiama yra mūsų visuomenė ir ekonomika.

Ką Jums ir Jūsų organizacijai reiškia ši krizė?

Esu profesinių sąjungų veikėjas, todėl man labai svarbu, kad susiburtume ir kalbėtume vieni su kitais. Asociacijų laisvė yra esminis mūsų demokratijos elementas. Matome, kokia svarbi yra ši teisė, ir suvokiame, kad reikės kovoti už jos išsaugojimą ateityje.

Tam tikrais atvejais, kai santykiai su darbdaviais buvo puikūs, radome būdų palaikyti socialinį dialogą ir esame sudarę ne vieną abipusiai labai naudingą susitarimą. Tačiau buvo atvejų, kai nesėkmę patyrė tiek darbuotojai, tiek įmonės.

Kokios Jums kyla mintys prisimenant taikytas izoliavimo priemones?

Man labiausiai įsiminė didžiulis socialinis solidarumas tarp kaimynų ir draugų. Mane taip pat apstulbino sulėtėjęs visuomenės gyvenimo tempas.

Ko Jums labiausiai trūko šiuo sunkiu laikotarpiu?

Susitikimų su draugais ir artimaisiais ir lankymosi restoranuose.

Ko galime pasimokyti iš taikytų izoliavimo priemonių?

Kad patys svarbiausi žmonės mūsų visuomenėje yra slaugytojai, pardavėjai, šiukšlių surinkėjai, tvarkytojai ir kt., tačiau būtent jie uždirba mažiausiai. Virusas atskleidė mūsų ekonomikos silpnybę, todėl turime pereiti prie gerovės ekonomikos.

Ar gali turėti vilčių tie, kurių darbo vietos pavojuje?

Norėtųsi tikėti, kad valstybės narės įgijo patirties ir rems šiuos asmenis daug ilgiau nei numatyta jų sutartyse.

Su kuo labiausiai norėtumėte pasimatyti, kai visa tai baigsis?

Su savo mama. Ji yra senelių globos namuose, o jie vis dar uždaryti.

Kovo 10 d. Briuselyje vykusiame ES ir Serbijos jungtinio konsultacinio komiteto posėdyje tvyrojo keista ir slogi atmosfera. Jam pasibaigus visi suskubo išvykti. Grįžau namo žinodama, kad Europos laukia dideli pokyčiai, ir jaučiau, kad po šio skrydžio ilgai neteks keliauti. Šiuo laikotarpiu Vengrijoje žmonės buvo apimti netikrumo ir nepatiklumo. Vyriausybei atšaukus kovo 15 dieną numatytas nacionalinės šventės iškilmes daugelis vengrų suprato, kad padėtis rimta.

Kaip ir daugelis kitų Europos šalių, Vengrija uždarė savo sienas ir taikė įvairias ribojamąsias priemones. Mokymas vyko internetu, kas galėjo, dirbo nuotoliniu būdu, ištuštėjo gatvės ir paprastai gausiai lankomos vietos. Netrukus buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, tačiau šalis nebuvo visiškai izoliuota. Viešosios erdvės nebuvo visiškai tuščios ir nebuvo nuspręsta griežtai uždrausti išeiti iš namų. Dideliam mano vaikų džiaugsmui ir toliau veikė mūsų gatvės kampe esanti mėgstamiausių mūsų ledų parduotuvė.

Per šį karantiną tokios paguodos taip reikėjo mūsų mažiesiems didvyriams. Pagal savo išgales ir supratimą vaikai padėjo tinkamai apsaugoti mūsų šeimą. Būdami tarp keturių sienų jie stengėsi ramiai žaisti, atsisakė gimtadienio šventės ir ištisas valandas leido prieš ekraną (kai tuo tarpu anksčiau nuolat jiems kartodavome tam neskirti tiek laiko). Ne tik vaikai, bet ir vyresnio amžiaus žmonės buvo priversti visiškai izoliuotis. Daug kur vietos valdžios institucijos ir pilietinės visuomenės organizacijos susitelkė, kad galėtų teikti pagalbą žmonėms, priverstiems likti namuose. Vis dėlto daugeliu atvejų ši užduotis teko šeimos nariams.

Aš per paskutiniąsias savaites supratau, koks svarbus šeimos ir giminystės ryšių vaidmuo tokioje krizės situacijoje. Aiškiai pamatėme, kad šeimos geba stiprinti visuomenės imuninę sistemą, tačiau kartu supratome, kad jos yra pažeidžiamos ir kad joms reikia pagalbos. Šiuo požiūriu pilietinės visuomenės organizacijoms turi atlikti esminį vaidmenį. Mūsų asociacijos veikloje buvo įdomu pastebėti ir tai, kad be praktinės pagalbos (finansinės paramos, logistikos pagalbos ar pagalbos besimokantiems), buvo reikalinga ir psichologinė pagalba.

Drįsčiau teigti, kad per karantiną įgyta patirtis yra labai nevienareikšmiška. Viena vertus, darbas iš namų mano šeimai suteikė daugiau laiko praleisti kartu nei bet kada anksčiau. Kita vertus, vieną kambarį savo namuose teko pertvarkyti į biurą. Leisti ilgas valandas namuose ne visada būna lengva, todėl bandžiau skirti laiko savo mėgstamam hobiui: klausytis muzikos per aukštos raiškos garso aparatūrą.

Kaip universiteto dėstytojas, pasiilgau tiesioginio bendravimo su studentais per paskaitas. Taip, su jais bendravau per platformas „Zoom“ ir „Panopto“, tačiau tai ne tas pat, kaip būti auditorijoje.

Žvelgiant iš akademinės perspektyvos, viena išmokta pamoka yra gebėjimas bendrauti su studentais internetu ir, nors aš manau, kad fizinis buvimas auditorijoje yra geresnis mokymo metodas, ateityje verta apsvarstyti mišraus mokymosi galimybę.

Man taip pat teko dalyvauti keliuose internetiniuose posėdžiuose, kuriuose iš esmės darbas vyko taip pat veiksmingai, kaip ir dalyvaujant fiziškai. Faktiškai, nemažai posėdžių, įskaitant kai kuriuos EESRK posėdžius, galėtų ir toliau vykti internetu.

Be mano asmeninės patirties, karantinas atskleidė daug realių faktų: kai kurios ekonominės veiklos akivaizdžiai nebuvo tvarios, o kitos nebuvo tokios atsparios, kaip manėme. Todėl jau seniai būtina persvarstyti visą ekonominę veiklą ir kuo greičiau tai padarysime, tuo geriau. Tačiau tikėtina, kad COVID-19 padariniai ir perėjimas prie atsparesnės ir tvaresnės ekonomikos daugeliui bus skausmingi.

Turiu pripažinti, kad aš – vienas iš tų, kuriems pasisekė labiau, nes maždaug per savaitę sugebėjau pereiti prie internetinio mokymo ir bendravimo su studentais per platformas „Zoom“ ar „Panopto“. Tikriausiai mano darbo krūvis padidėjo, nes man nereikėjo tiek keliauti, kiek anksčiau. Be to, internetu toliau bendravau su kolegomis iš universiteto ir kitų įstaigų.

Tačiau pažįstu daug žmonių, kurių darbas buvo sutrikdytas arba visai nutrūko. Daugelis jų vis dar gauna valstybės paramą, tačiau ji mažėja artėjant jos teikimo galutiniam terminui. Daugeliui bedarbiais tapusių žmonių susirasti darbą bus daug sunkiau nei kada nors anksčiau. Greičiausiai padidės jaunimo, įskaitant aukštųjų mokyklų absolventus, nedarbas ir prireiks bent poros metų, kad ekonomika sugrįžtų į maždaug tokį patį lygį, kaip 2019 m.

Man, kaip akademinės bendruomenės nariui, didžiausias prioritetas būtų vėl dalyvauti konferencijose, kuriose galėčiau susitikti su kolegomis ir aptarti mus visus dominančias ekonomines temas. Kitas prioritetas būtų galimybė čia, Maltoje, susitikti su savo melomanais draugais, pasidalyti su jais patirtimi ir žiniomis apie garso aparatūrą.

Kovo 15 d. kreipdamasis į tautą Kipro prezidentas pranešė apie prevencines priemones ir šalies gyvenimo bei didelės dalies ekonomikos sustabdymą. Prezidentas norėjo perduoti žinią, kad mūsų visų laukia dideli ekonominiai sunkumai ir turime pasiruošti jų padariniams.

Kilus šiai beprecedentei krizei Kipro darbdavių ir pramonininkų federacija reagavo sustabdydama visų nebūtiniausių paslaugų teikimą ir visą dėmesį skirdama savo ištekliams ir žmogiškajam kapitalui, kurių reikėjo padėti vyriausybei ir įmonėms apsaugoti visuomenės sveikatą ir ekonomiką.

Federacija dirbo negailėdama jėgų ir jau nuo pirmos dienos tapo kontaktiniu punktu įmonėms. Įdiegėme septynias dienas per savaitę veikiančią karštąją liniją įmonėms konsultuoti, realiuoju laiku išleidome daugiau kaip 175 aplinkraščius, kuriuose pateikėme informacijos ir atsakymus į klausimus apie sveikatos protokolus ir įmonėms numatytas paramos priemones.

Be to, 67 kartus dalyvavome radijo ir 192 kartus televizijos laidose – 52 kartus tai buvo populiariausios žinių laidos. Per šį keturių mėnesių laikotarpį mūsų vykdomasis komitetas buvo susirinkęs 27 kartus (paprastai per metus vyksta apie 10 posėdžių) ir susitiko su 11 iš 14 Kabineto ministrų.

Verslo bendruomenė rėmė federacijos pastangas ir suteikė naudingų įžvalgų, su kokiomis problemomis susiduria ekonomika. Didžiuojamės, kad galėjome tiesiogiai dalyvauti rengiant nacionalinę reagavimo strategiją, o mūsų pasiūlymai sudaro didelę nacionalinio išėjimo iš COVID-19 krizės plano dalį.

Visi pajuto stiprų pandemijos kirtį, tačiau didžiausia tragedija yra prarastos žmonių gyvybės. Tai paveikė mūsų tarpasmeninius santykius, užimtumą ir mūsų verslo praktiką. Mus sujaudino žmonių ir įmonių solidarumas, taip pat stropus įvestų apribojimų laikymasis.

Nepaisant pražūtingos COVID-19 pandemijos galios, mes iš jos ir daug ko pasimokėme. Supratome, kad kilus pavojui valstybė ir privatusis sektorius gali veiksmingai bendradarbiauti. Įsitikinome, kad ryžtinga ir tvirtais moksliniais įrodymais pagrįsta intervencija gali duoti teigiamų rezultatų. Be to, išmokome mąstyti kitaip ir pakeisti savo darbo metodus atsižvelgdami į skaitmeninės ekonomikos svarbą.

Deja, ekonomikai nepavyks išvengti šios krizės pasekmių. Tačiau jei ir artimiausiais mėnesiais mūsų apsisprendimas ir ryžtas bus tokie pat stiprūs, krizę galime įveikti patirdami mažiau nuostolių nei prognozuota ir kuo greičiau grįžti į normalų gyvenimą.

Karantinas tapo keistu savivokos laiku. Viena vertus, tai buvo tarsi svajonės išsipildymas – galime likti namie, turime pakankamai laiko visiems tiems dalykams, kuriuos atlikti visada norėjote, bet buvome per daug užimti. Kita vertus, suvokėme, koks svarbus žmonėms yra bendravimas – susitikti, kalbėtis, paliesti, matyti kitus žmones „gyvai“, o ne ekrane. Ir kaip sunku gyventi be viso to.

Tokia patirtis keičia žmogaus vertybes ir mąstyseną. Tačiau kartu parodo ir naujus bendradarbiavimo būdus. Pasibaigus krizei, greičiausiai, daugiau posėdžių rengsime internetu, nes taip lengviau, tačiau, kita vertus, taip negalime kartu kurti naujų idėjų ir vystyti naujų bendradarbiavimo formų.

Mūsų visuomenė jau išmoko ir dar išmoks daug pamokų. Neturiu galimybės išvardyti visų dalykų, tačiau paminėsiu keletą iš tos srities, kurią išmanau geriausiai – neįgaliųjų reikalai.

Krizė atskleidė itin blogą ilgalaikės priežiūros centrų padėtį. Daug neįgaliųjų ir daug vyresnio amžiaus žmonių ten ir mirė, o kai kurios šalys šių mirčių net neįtraukė į savo koronaviruso statistiką. Prieš penkerius metus mūsų Komitetas parengė nuomonę dėl sveikatos priežiūros sistemų deinstitucionalizavimo. Nuo tada padėtis šiek tiek pasikeitė, tačiau krizė parodė, kiek daug dar reikia nuveikti.

Be to, tiek daug esame kalbėję apie paramos sistemas pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms, tačiau krizė parodė, kad, nepaisant visų paramos priemonių, neįgalieji yra ta grupė, kuri pirmiausia praranda darbo vietas.

Krizė – fantastiška galimybė nustatyti silpniausias mūsų paramos sistemų grandis ir dabar pats laikas pasistengti jas sustiprinti.

Pilietinės visuomenės organizacijos per krizę buvo ir liks labai svarbios, nes jos yra arčiausiai visų visuomenės narių. Būtina remti įvairių grupių žmones ir pilietinės visuomenės organizacijos turi geriausias galimybes jiems rasti tokią paramą.

Be to, šios organizacijos geriausiai žino, kokios paramos žmonėms reikia, todėl itin svarbu jas įtraukti į sprendimų priėmimo procesą.

Mūsų darbo negalios srityje patirtis parodė, kad buvo daug įvairiausių požiūrių. Kai kurios šalys į sprendimus priimančius vyriausybinius organus įtraukė neįgaliųjų organizacijas (Italija), kitos suteikė joms galimybę pareikšti savo nuomonę labai aukštu lygiu (Ispanija), tačiau dar kitose šalyse šios organizacijos buvo paprasčiausiai pamirštos (Latvija). Ir tai parodo, kokią svarbą įvairių Europos šalių vyriausybės teikia savo piliečiams.

Koks buvo du mėnesius trukęs izoliavimo laikotarpis Bukarešte? Keistas! Rumunija pirmąsias priemones pradėjo taikyti kovo 15 d., o nuo kovo 18 d. izoliavimasis namuose tapo privalomas. Iki kovo 15 d. izoliavimo priemonės buvo tik rekomenduojamos, jų buvo mažai laikomasi, todėl kilo didelė epidemiologinė rizika. Privalomas izoliavimas truko iki gegužės 15 d., kai nepaprastoji padėtis buvo pakeista į pavojingą padėtį. Tačiau šie du mėnesiai tikrai nebuvo atostogos! Priešingai – jie buvo daug sunkesni, nes internetu dirbdavau po 12, o kartais ir po 16 valandų per dieną: vedžiau paskaitas ir vykdžiau įvairią kitokią veiklą universiteto platformoje, dalyvavau televizijos laidose, interviu, posėdžiuose ir internetiniuose seminaruose.

Ribos tarp viešo ir asmeninio gyvenimo neliko, siena, skirianti šiuos du pasaulius, tiesiog išnyko. Be to, pasibaigus dviejų mėnesių izoliavimo laikotarpiui, padėtis netapo paprastesnė. Gyvenimas nesugrįžo į buvusį ritmą. Įprastus įsipareigojimus, kuriems atlikti turėjau pats fiziškai dalyvauti, papildė veikla internete. Taigi, darbotvarkė išliko labai apkrauta.

Nors nepriklausiau tiems, kurie turėjo visą laiką likti namuose – turėjau minimalią judėjimo laisvę Bukarešte – mano galimybės nuvykti iš vienos vietos į kitą buvo labai ribotos. Tai ir buvo sunkiausia per visą šį laikotarpį. Turbūt dėl šios priežasties, simboliškai, pirmas mano žingsnis pasibaigus nepaprastajai padėčiai gegužės 15 d. buvo užsiregistruoti vizitui dėl paso pakeitimo. Vis dėlto, tolesniais izoliavimo priemonių atšaukimo etapais judėjimo laisvė buvo atnaujinta tik iš dalies.

Keliauti į užsienį, pavyzdžiui į EESRK posėdžius Briuselyje, vis dar sudėtinga ir tai gali tapti tikru iššūkiu. Skrydžiai gali būti netikėtai atšaukti ir labai sunku numatyti, kas bus toliau. Gyvenimas pasikeitė, tačiau nei į blogą, nei į gerą pusę, tiesiog jis tapo kitoks. Ir mums reikės prisitaikyti. Bent jau tam tikrą laiką. Ir vėlgi, pažeidžiamiausi asmenys nukentės labiausiai.