Kai kovo 13 d. – beje, penktadienį, – mūsų vyriausybė paskelbė, kad nuo pirmadienio, kovo 16 d., šalis užsidaro, atmosfera Vienoje pasikeitė: tomis paskutinėmis dienomis vaikščioti po įprastas vietas buvo keista, nes visi vieni į kitus žiūrėjo įtariai.

Įvedus judėjimo suvaržymo priemones, mano darbas pasikeitė dramatiškai: Austrijos socialiniai partneriai greitai susitarė dėl naujos sutrumpinto darbo laiko sistemos, taikomos per COVID krizę, o tai įmonėms sukėlė klausimų laviną. Kadangi specializuojuosi Europos socialiniuose reikaluose, staiga buvau priversta atsakinėti į keblius klausimus dėl darbo laiko sutrumpinimo Austrijoje.

Žinojau, kad mano atsakymais bus grindžiami verslo sprendimai, ar apsimoka dirbti pagal sutrumpinto darbo laiko sistemą, ir atvirkščiai – ar tai per brangu ir darbuotojus reikia nedelsiant atleisti. Dėl to praleidau nemažai bemiegių naktų.

Daug galvojau apie darbdavius, kuriems reikėjo priimti sunkius sprendimus, ir apie darbuotojus, kurie baiminosi dėl savo darbo vietų. Galvojau apie motinas ir tėvus, kurie savo pradinėse mokyklose besimokantiems vaikams daug savaičių turėjo atstoti mokytojus, ir apie šeimas, kurios neturi vaikų mokymuisi namuose reikalingos techninės įrangos. Galvojau apie žmones, kurie gyvena vieni ir neturi su kuo pasidalyti savo nuogąstavimais. Ir man buvo gaila buvo savo paauglės dukters, kuri labai ilgėjosi savo draugų.

Darbas iš namų man nebuvo naujiena, nes nuotoliniu būdu dirbu jau daug metų. Suprantu, kad daugeliui žmonių dirbti iš namų sunku, nes jie neturi reikiamos įrangos, erdvės ar ramybės arba jiems trūksta bendravimo su kolegomis.

Ar COVID-19 pakeis mūsų gyvenimą ilgam? Nežinau, tačiau iš šios situacijos jau išmokau keletą pamokų:

1. Darbas namuose toks pat produktyvus kaip ir darbas biure.
2. Trijų valandų posėdį Briuselyje galima surengti internetu.
3. Gyventi su artimaisiais – tikra palaima, ypač karantino metu.
4. Pokalbiai per „Skype“ neatstoja bendravimo su tėvais ir draugais: nieko nėra geriau už tiesioginius susitikimus.