Daugiau kaip pusė visų migrantų yra pabėgėliai dėl klimato kaitos, tačiau jie menkai apsaugoti

Tris kartus daugiau žmonių kasmet priverčiami palikti gyvenamąsias vietas dėl gaivalinių nelaimių nei dėl ginkluotų konfliktų ar kitų formų smurto ir didžioji dalis dabar vykstančios tarptautinės migracijos prasidėjo dėl su oro sąlygomis susijusio perkėlimo šalies viduje.

Nepaisant to, teisinė žmonių, kurie buvo priversti palikti savo namus ir šalis dėl su aplinka susijusių priežasčių, apsauga vis dar skylėta – nėra nei jų statuso teisinės apibrėžties, nei konkretaus tarptautinio organo, stebinčio jų teisių apsaugą. Šie klausimai buvo iškelti Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto kovo mėn. įvykusiame klausyme, kuris dėl koronaviruso (COVID-19) buvo surengtas nuotoliniu būdu.

Kalbėtojai klausyme teigė, kad priverstinis perkėlimas gyventi kitur dėl aplinkos sąlygų turi būti laikomas žmogaus teisių klausimu ir turėtų būti taikomas teisėmis grindžiamas požiūris, o tam reikalinga išsami teisinė sistema. Šiuo metu tėra vos keletas vienas su kitu nesusijusių mechanizmų, kuriuos būtų galima taikyti šiuo tikslu.

Dabartiniame politiniame diskurse migracijos klausimais migrantai ir pabėgėliai dažnai būna „marionetės“, siekiant perspėti apie klimato kaitos keliamą pavojų – dėl to gimsta ksenofobiniai teiginiai, kad jeigu nesumažinsite išmetamo CO2 kiekio, jums nutiks taip, kaip milijonams migrantų ir pabėgėlių, kurie jau beldžiasi į jūsų duris.

Dar viena problema – valstybės imasi veiksmų tik tuomet, kai nelaimė jau ištinka ir nebando užkirsti kelio priverstiniams perkėlimams tais atvejais, kai dar įmanoma tai padaryti.

Tačiau vis tik svarbiausia ne tik kuo labiau sušvelninti klimato kaitą, pirmiausia klimato atšilimą apribojant iki 1,5 C, nes tai labai svarbu, bet ir gerokai sumažinti išmetamą CO2 kiekį. Jei to nepadarysime, neišvengiamai padidės ne tik migracija, bet ir išaugs „priverstinio nejudumo“ reiškinys – bejėgiška padėtis, kai žmonės pernelyg skurdžiai gyvena, kad galėtų persikelti gyventi kitur. (ll)