EESRK info

Atsitiko tai, ko net neįsivaizdavome. Staiga viskas pasikeitė ir niekas nebėra kaip buvę. Gyvename išskirtinėmis aplinkybėmis ir turime būti atsparūs, kad galėtume tinkamai reaguoti ir vėliau tapti stipresni.

Nežinau, ko pasiilgau labiausiai. Savanaudiškai mums atrodo, tarsi mums trūksta visko: laisvės, gėrybių, paslaugų, judumo, draugystės, švelnumo, apkabinimų ir šis sąrašas begalinis. Turėjome viską ir to nevertinome. Turime pasimokyti iš šios patirties.

Per kiek daugiau nei keturis gyvenimo dešimtmečius nepatyrėme nieko panašaus.

Tai tikrai yra savotiškas „karas“. Kaip sakė poetas iš Portugalijos: „tai – karas, kuriame apkabinimai yra ginklas“, turėdamas omenyje tai, kad negalime prisiliesti vienas prie kito, nes galime vienas kitą užkrėsti. Likimo ironija, kad švelnumo išraiška mus gali nužudyti tiesiogine to žodžio prasme.

1755 m. Lisaboną ištiko žemės drebėjimas, kuris beveik visiškai sugriovė šį miestą. Tuometinis Karalystės ministras Marquis de Pombal išreiškė garsiąją mintį: „turime palaidoti mirusiuosius ir rūpintis gyvaisiais“. Šiandienos supratimu ši mintis gali pasirodyti pernelyg šalta, tačiau ji primena mums, kad turime gyventi toliau ir ryžtingai atremti šį iššūkį, prie kurio, atrodo, niekaip neprisidėjome, net jei mus kamuoja neviltis.

Dabar pakalbėkime apie atsaką. Po dviejų karantino mėnesių, ištisų nežinios ir skausmo savaičių, atėjo laikas pasirūpinti gyvaisiais ir pasistengti atkurti visuomenę, ekonomiką, Europą ir pasaulį.

Laikas pasimokyti iš klaidų ir pradėti iš naujo.

Daugelis man pritars: niekada nebepraleisiu progos apkabinti brangių žmonių ir jiems pasakyti, kaip jų pasiilgau. Bandysiu daugiau niekada jų nenuvilti. Tai – geri ketinimai.

Kalbant praktiškiau, niekas nebuvo ir negalėjo būti pasirengęs tam, kas įvyko. Kaip galėtume ištaisyti padėtį? Kaip galėtume atkurti visuomenę ir ją išlaikančią ekonomiką?

Remdamiesi Europos solidarumo principais visi turime nedelsiant atsakyti į šiuos klausimus.

Iš esmės, jei mąstome apie tai, ko netekome – galvojame apie Europos bendrąją rinką. Mano nuomone, tai geras palyginimas – staiga netekome tinklo, netekome gyvenimo. Netekome laisvės ir laisvo prekių, paslaugų ir žmonių judėjimo, visi turėjome likti savo gyvenamojoje vietoje. Niekam tai nepatiko.

Todėl esu užkietėjęs Europos mylėtojas. Bendroji rinka mus suteikia laisvę, užtikrina augimą, laisvą judėjimą ir solidarumą. Neleiskime, kad pandemija iš mūsų atimtų geresnę ateitį. Siekime laisvos ir solidarumu grindžiamos Europos. Kartu siekime geresnės ateities, kad vėl galėtume apkabinti brangiausius žmones ir rūpintis kitais.

Aš ir mano vyras izoliavimą namuose praleidome labai ramiai. Mano vyras priklauso didesnės rizikos grupei, todėl ėmėmės visų atsargumo priemonių.

Nuo pat pandemijos pradžios nešiojome kaukes ir pirštines, visada laikėmės nurodyto atstumo. Norėjome išvengti didelės rizikos, apsaugoti bendrąjį, o taip pat priešakinės linijos sveikatos priežiūros personalo bei darbuotojų interesą.

Akivaizdu, kad Belgijoje tokiai padėčiai nebuvome pasirengę. Trūko skaidrumo – vėliau reikėtų apsvarstyti šį klausimą – taip pat kaukių, testų žmonėms ir pan. Nežinau, kokia padėtis kitose šalyse, nes žinome tik tai, kas skelbiama žiniasklaidoje, tačiau Belgijoje padėtis slaugos namuose ypač sudėtinga. Krizei pasibaigus reikėtų atlikti parlamentinius tyrimus ir išsiaiškinti šios problemos priežastis.

Per pandemiją išlieka svarbus pilietinės visuomenės vaidmuo: ji užtikrina demokratijos kontrolę. Veiklos lygmeniu Belgijoje darbą praradę žmonės laikinai tapo bedarbiais, tuo tarpu išmokų sistema jau buvo susilpninta Europos Sąjungos nustatytų griežto taupymo priemonių. Per pandemiją galėjome įsitikinti žmonių, tačiau ne Europos Sąjungos valstybių narių solidarumu.

Pandemija parodė mūsų sistemos silpnumą. Šią pandemiją reikia vertinti kaip galimybę kurti sistemą, kuri leistų užtikrinti didesnę pagarbą žmogui, socialinėms teisėms ir aplinkai.

Sėdžiu savo sodyboje prie jūros. Čia puikiai veikia internetas, nors ir esu atokioje kaimo vietovėje. Kiekvieną rytą džiaugiuosi galėdama pasivaikščioti pakrante, žiūrėti į jūrą ir žinoti, kad artimiausias žemės lopinėlis už Atlanto vandenyno, už beveik 5000 kilometrų, yra Niujorkas. Man labai pasisekė.

Šaltą rytą galiu stebuklingai paversti šiltu apkabinimu. Viskas reliatyvu. Trumpai paplaukiojus didelėse ir sūriose Atlanto vandenyno bangose ir išbėgus iš jūros, smėlis ir akmenys po kojomis atrodo karšti. Kartais sunku pasakyti, koks skirtumas tarp deginimo ir diegiančio šalčio.

Bėgant savaitės dienoms, stebiuosi, kodėl neturiu daugiau laisvo laiko. Staiga aš nebedirbu įprastu ritmu, nebekeliauju ir sutaupau laiko nebevykdama į darbą ir atgal. Suvokiu, kad sutaupytą laiką leidžiu lėtindama tempą. Pastebiu, kad nemažai žmonių, su kuriais bendrauju internetu, pripažįsta siaubingus viruso apribojimus ir padarinius, tačiau yra dėkingi už savo pačių padėtį.

Klasikinio kūrinio „Mažasis princas“ autorius Antuanas De Sent Egziuperi mums primena, kad suaugusieji negali suprasti, kas gyvenime svarbiausia. Galbūt šis karantinas, ši pertrauka mūsų nenuilstamuose gyvenimuose, mums visiems suteikė galimybę dar kartą apmąstyti, kas mums svarbu, o kas – ne. Iš kiekvienos krizės galima pasimokyti. Kiekviena krizė suteikia ir galimybę atsigauti.

Pradedu savo dieną dėmesį sutelkdama į darnų vystymąsi, į žiedinę ekonomiką, į ekologišką atkūrimą. Tikiuosi, kad pasikeitė mūsų kolektyvinis suvokimas. Dabar jau žinome, be kurių profesijų ir be kurių darbuotojų neapsieitume, Įdomu stebėti, kaip juos vertiname, ir tai, kaip jų nevertinome. Stebėti, kaip mes, kaip rūšis, galime dirbti ir veikti kartu vardan didesnio gėrio, yra įkvepianti patirtis. Veikiame kartu savo sąskaita, kad apsaugotume kitų pažeidžiamų grupių gyvybes.

Tai pat matome, kokios liūdnos yra turimų duomenų nepaisymo ir veiksmų atidėjimo pasekmės.

Anksti einu miegoti ir saldžiai miegu. 

Kai kovo 13 d. – beje, penktadienį, – mūsų vyriausybė paskelbė, kad nuo pirmadienio, kovo 16 d., šalis užsidaro, atmosfera Vienoje pasikeitė: tomis paskutinėmis dienomis vaikščioti po įprastas vietas buvo keista, nes visi vieni į kitus žiūrėjo įtariai.

Įvedus judėjimo suvaržymo priemones, mano darbas pasikeitė dramatiškai: Austrijos socialiniai partneriai greitai susitarė dėl naujos sutrumpinto darbo laiko sistemos, taikomos per COVID krizę, o tai įmonėms sukėlė klausimų laviną. Kadangi specializuojuosi Europos socialiniuose reikaluose, staiga buvau priversta atsakinėti į keblius klausimus dėl darbo laiko sutrumpinimo Austrijoje.

Žinojau, kad mano atsakymais bus grindžiami verslo sprendimai, ar apsimoka dirbti pagal sutrumpinto darbo laiko sistemą, ir atvirkščiai – ar tai per brangu ir darbuotojus reikia nedelsiant atleisti. Dėl to praleidau nemažai bemiegių naktų.

Daug galvojau apie darbdavius, kuriems reikėjo priimti sunkius sprendimus, ir apie darbuotojus, kurie baiminosi dėl savo darbo vietų. Galvojau apie motinas ir tėvus, kurie savo pradinėse mokyklose besimokantiems vaikams daug savaičių turėjo atstoti mokytojus, ir apie šeimas, kurios neturi vaikų mokymuisi namuose reikalingos techninės įrangos. Galvojau apie žmones, kurie gyvena vieni ir neturi su kuo pasidalyti savo nuogąstavimais. Ir man buvo gaila buvo savo paauglės dukters, kuri labai ilgėjosi savo draugų.

Darbas iš namų man nebuvo naujiena, nes nuotoliniu būdu dirbu jau daug metų. Suprantu, kad daugeliui žmonių dirbti iš namų sunku, nes jie neturi reikiamos įrangos, erdvės ar ramybės arba jiems trūksta bendravimo su kolegomis.

Ar COVID-19 pakeis mūsų gyvenimą ilgam? Nežinau, tačiau iš šios situacijos jau išmokau keletą pamokų:

1. Darbas namuose toks pat produktyvus kaip ir darbas biure.
2. Trijų valandų posėdį Briuselyje galima surengti internetu.
3. Gyventi su artimaisiais – tikra palaima, ypač karantino metu.
4. Pokalbiai per „Skype“ neatstoja bendravimo su tėvais ir draugais: nieko nėra geriau už tiesioginius susitikimus.

2020 m. kovo 11 d. grįždamas iš Briuselio negalėjau net įsivaizduoti, kad teks išgyventi tokią neįtikėtiną patirtį.

Viskas prasidėjo griežta Graikijos visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos (EODY) rekomendacija: visi grįžę iš užsienio turi likti 14 dienų karantine savo namuose.

Pradžioje sakiau sau, kad mano gyvenime buvo nemažai sudėtingų atvejų, iš kurių esu išsisukęs nenukentėjęs, tačiau šį kartą tiek dėl žmonos ir vaikų spaudimo, tiek dėl pagarbos kitiems piliečiams nuo kovo 11 d. atšaukiau visą savo veiklą dviem savaitėms. 

Tuo metu koronavirusas jau įsisiautėjo Lombardijoje, pasirodė pranešimai apie pirmąsias aukas kitose šalyse, kaip antai Belgijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje.

Graikijos vyriausybė paskelbė, kad nuo kovo 16 d. bus taikomos bendros izoliavimo priemonės. Štai taip įstrigau namuose kaip ir beveik 10,5 milijono kitų piliečių, o tuo metu sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojai nepailsdami teikė pagalbą koronavirusu užsikrėtusiems žmonėms.

Paskelbtos izoliavimo priemonės, kurių laikėsi praktiškai visi piliečiai, davė gana teigiamų rezultatų, kadangi Graikija yra viena iš šalių, kurioms geriausiai pavyko suvaldyti šią sveikatos krizę.

Jau besiformuojanti ekonomikos ir socialinė krizė – tai jau kita istorija, turint omenyje, kad visiškai sustojo ekonomika ir gamyba. Nors nuo gegužės 3 d. dalis veiklos vėl pradėta vykdyti, labiausiai nuo šios krizės nukentėję lieka turizmo sektoriaus darbuotojai ir įmonės.

Antikinės Graikijos filosofai teigė, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (ουδέν κακόν αμιγές καλού), ir šią tiesą patvirtino mano atvejis. Dar niekada mano kaip suaugusio žmogaus gyvenimo laikotarpiu neturėjau galimybės taip ilgai mėgautis šeiminiu gyvenimu, perskaičiau keletą knygų iš jau kurį laiką sukrautos krūvos, laukiančios, kada baigęs savo socialinę ir ekonominę veiklą išeisiu į pensiją.

Padedamas žmonos, atlikau keletą remonto ir dažymo darbų namuose (kai kuriuos šių darbų rezultatus pasibaigus izoliavimo laikotarpiui turės patikrinti profesionalai). Taip pat rūpinausi savo alyvmedžiais ir turėjau galybę laiko apmąstyti susidariusią padėtį.

Trumpai tariant, kaip jau supratote, izoliavimo laikotarpis man nebuvo pats blogiausias, tačiau aš nuolat galvojau apie tuos, kurie turi likti užsidarę didesniuose ar mažesniuose butuose, iš kurių gali išeiti tik turėdami nusipirkti maisto produktų ar norėdami trumpai pasivaikščioti, gavę leidimą patvirtinančią žinutę mobiliuoju telefonu. Taip pat galvojau apie visus, kurie neteko artimųjų Graikijoje ar kitur. Apie darbuotojus, kurie neteko darbo ir išteklių, reikalingų pragyventi. 

Paprastai solidarioje visuomenėje ir solidarumu grindžiamoje Sąjungoje šios pandemijos aukoms solidarumas turėtų tapti pagalbos šaltiniu, tačiau praktika ne visiškai atitinka teoriją.

Stiprią ekonomiką ir stiprius finansus (tikrai ar menamai) turinčios šalys atmetė pasiūlymą išleisti euroobligacijas (Eurobonds), kurios leistų veiksmingai išspręsti krizės problemas ir kartu laikytis Europos sutarčių dvasios.

Tačiau reikia pasakyti, kad Europos Komisija reaguodama į pandemiją ir į jos sukeltą sveikatos ir ekonomikos krizę veiksmų ėmėsi daug greičiau nei 2009 m. kilus finansų krizei, kuri nuskurdino dešimtis milijonų žmonių.

Tikėkimės ir svarbiausia kiekvienas savo srityje imkimės veiksmų, kad niekas ir visų pirma aukščiausio lygio politikai nepamirštų šios pandemijos pamokų. Kad nustotume švaistyti gamtos išteklius negalvodami apie mūsų vaikų ateitį. Kad iki pandemijos blogose sąlygose gyvenę žmonės neatsidurtų dar sudėtingesnėje padėtyje dėl prasidėsiančios ekonomikos krizės.

Kad neužmirštume, jog prieš nelaimę visi esame lygūs.

Kad suvoktume, jog vienas būsimų pavojų akivaizdoje, kad ir koks didis būtum, tampi mažas ir tik būdami kartu tapsime pakankamai stiprūs ir galėsime sėkmingai įveikti visus sunkumus, kurie galėtų kelti pavojų mūsų sveikatai ir egzistencijai.

Koronavirusas yra vienas didžiausių kada nors Europos Sąjungai kilusių iššūkių. Viruso plitimas toliau žlugdo ES valstybių narių ekonomiką ir kelia didelę grėsmę ne tik įmonėms ir užimtumui, bet ir vartotojams. Tai paskatino vyriausybes imtis ypatingų priemonių žmonėms apsaugoti.

Kai tik buvo nustatyti pirmieji teigiami COVID-19 atvejai, Latvijos vyriausybė nedelsdama ėmėsi plačių priemonių virusui apriboti. Latvijoje, priešingai nei kitose ES šalyse, nebuvo taikomi griežti karantino reikalavimai, tačiau buvo kruopščiai laikomasi bendrų apsaugos priemonių, pavyzdžiui, saugaus atstumo reikalavimų, dezinfekcijos, prekybos centrų uždarymo savaitgaliais ir valstybinių švenčių dienomis, dviejų metrų atstumo laikymosi bendraujant ir susibūrimų metu viduje ir lauke ir kt.

Duodamas interviu „The Telegraph“ premjeras A. Kariņš paaiškino, kaip vyriausybė užtikrino pusiausvyrą tarp žmonių sveikatos palaikymo ir kuo mažesnės žalos ekonomikai.

Mes vis dar turime būti atsargūs, nes Europoje dar yra daug koronavirusinės infekcijos atvejų. Kol virusui neįgytas imunitetas, kyla pakartotinio protrūkio grėsmė. Be to, kol yra aktyvių židinių, kuriose nustatomi šios ligos protrūkiai, kyla pavojus, kad ji vėl išplis. Neįmanoma prognozuoti, kiek laiko dar reikės laikytis apsaugos priemonių, tačiau akivaizdu, kad dabartinė padėtis daro įtaką žmonių psichinei sveikatai, psichologijai ir požiūriui.

Pilietinės visuomenės vartotojų organizacijos jau atkreipė dėmesį į tai, kad keičiasi vartotojų elgesys ir pirkimo įpročiai. Žmonės gyvena kitaip, perka kitaip ir, daugeliu atvejų, mąsto kitaip. Vartotojai yra labai susirūpinę dėl COVID-19 poveikio tiek sveikatai, tiek ekonomikai, todėl šiuo metu daugiausia dėmesio skiria pagrindiniams poreikiams.

Vartotojai perka sąmoningiau, renkasi vietinius produktus ir naudojasi skaitmenine prekyba. Apsipirkimo aplinka keičiasi, todėl pasiūla internete tampa pažangesnė. Daugelis šių naujų įpročių išliks ir po COVID-19 krizės. Todėl pilietinės visuomenės vartotojų organizacijos turi išnagrinėti ir suprasti šias naujas realijas ir tendencijas bei pasiūlyti žmonėms tinkamą apsaugą.

Vartotojų pasitikėjimo stiprinimas išlieka kertiniu skaitmeninės prekybos rinkos akmeniu. Informacijos atskleidimas, mokėjimų apsauga, nesaugūs produktai, ginčų sprendimas, vykdymo užtikrinimas ir švietimas yra tik keletas klausimų, kuriuos vartotojų organizacijos toliau nagrinės ir atidžiai stebės.

Latvijos nacionalinė vartotojų apsaugos asociacija yra įsipareigojusi ir toliau remti vyriausybes ir savivaldybes, joms imantis priemonių apsaugoti pažeidžiamus vartotojus nuo COVID-19. Besitęsiant krizei mums reikalingas solidarumas ir veiklos koordinavimas su pilietinės visuomenės organizacijomis.

Pasibaigus COVID-19 krizei, mums reikės ne tik nacionalinių pilietinės visuomenės organizacijų pastangų, bet ir stipraus ir stabilaus EESRK, kurio nariai yra kvalifikuoti ir pasirengę dirbti, kad visapusiškai atstovautų pilietinės visuomenės organizacijų interesams.

Mes visi kartu Europos Sąjungos lygmeniu atstovaujame pilietinei visuomenei. Judėjimo suvaržymai negali mums sutrukdyti aktyviai dirbti siekiant užtikrinti, kad būtų išgirstas organizuotos pilietinės visuomenės balsas. Kol stengiamės sugrąžinti gyvenimą į įprastas vėžes, vienybėje išlieka mūsų stiprybė. Mes padarysime viską, kas mūsų galioje. Koronaviruso protrūkis turės rimtų pasekmių mūsų visuomenei. Nė viena vyriausybė negali net tikėtis, kad tokią krizę jai pavyks atremti vienai.

Raginame ES lygmeniu sparčiai imtis ryžtingų ir efektyvių veiksmų. Dabar skubiai reikia neeilinių priemonių ir politikos nuoseklumo. Turime padaryti viską, kas būtina, kad įgalintume, remtume ir skatintume mūsų žmones toliau atkakliai dėti visas įmanomas pastangas, kad būtų apsaugotas viešasis interesas ir žmoniškumas Europos ir nacionaliniu lygmenimis. Dabar esame Sąjunga arba niekas!