Interviu su Giuseppe Guerini

Gerb. nary Giuseppe Guerini, kaip išgyvenate šį sunkų laikotarpį?

Jaučiu labai didelę įtampą tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime, taip pat didžiulę emocinę įtampą. Gyvenu Bergamo mieste, kuris yra Italijos epidemijos epicentras. Jaučiamės sukrėsti ir prislėgti kančių ir daugybės žmonių mirčių, tai kelia nuolatinį nerimo ir bejėgiškumo jausmą. Kiekvienas iš mūsų turime aukomis tapusių draugų, kolegų ar pažįstamų, mirusių arba tebekovojančių dėl gyvybės intensyviosios terapijos skyriuje.

 

Esate kooperatyvų asociacijos pirmininkas. Kaip veikiate priešakinėje linijoje?

Pagal savo pareigas privalau spręsti daugelį skubių klausimų, mano atstovaujamoms įmonėms iškylančių nuo vasario 23 d., kai supratome, kad virusas plinta ir kad didelio netikrumo sąlygomis turime priimti daugeliui mūsų valdomų paslaugų taikytinus sprendimus. Mūsų kooperatyvuose Bergame socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų srityje dirba daugiau kaip 9 000 darbuotojų. Šie kooperatyvai valdo sveikatos priežiūros ir priežiūros namuose paslaugas, pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų globos centrus ir dienos priežiūros centrus. Kai kuriais atvejais nusprendėme nutraukti veiklą, tačiau sulaukėme vietos valdžios institucijų, reikalavusių užtikrinti paslaugų tęstinumą, grasinimų. Tai buvo labai įtemptas laikotarpis. Vėliau įtampa ir nerimas nenumaldomai augo dienomis ir savaitėmis: vyko baisi ir įnirtinga kova dėl apsaugos priemonių mūsų darbuotojams, lydima nerimo, kaip užtikrinti kai kurių sveikatos priežiūros ir pagalbos paslaugų tęstinumą turint nepakankamai priemonių ir instrumentų, ir baiminantis, kad nesusirgtų darbuotojai ir naudotojai. Deja, dramatiškai paaiškėjo, kad ši baimė buvo reali ir pagrįsta, ypač pagyvenusių žmonių globos struktūrose. 

 

Taigi kooperatyvai toliau veikė, ar kai kurie iš jų buvo privesti laikinai sustabdyti veiklą?

Po mano paminėtų pirmųjų veiksmų turėjome nuspręsti, ką daryti su daugeliu kitų paslaugų, kurias reikėjo laipsniškai nutraukti: pradėjome nuo mokyklų ir švietimo veiklos, vėliau turėjome sustabdyti ir kitų sektorių veiklą. Taigi turime daugiau nei 180 kooperatyvų, kurie privalo užtikrinti socialinę apsaugą maždaug 2 500 asmenų ir kuriems tebegresia pavojus, kad jie negalės tęsti veiklos, pavyzdžiui, pražūtingą krizę patiriančiuose turizmo ir kultūros sektoriuose. Panaši ir žemės ūkio produktų perdirbimo bei gamybos kooperatyvų padėtis. Todėl kaip kooperatyvų asociacijos pirmininkas turiu tiek spręsti dvejopus su krize susijusius klausimus: padėti didžiulį darbo krūvį patiriantiems priežiūros ir būtiniausių paslaugų sektoriaus darbuotojams, kuriems gresia didelė rizika užsikrėsti, ir tiems, kurie jaučia baimę ir įtampą, nes šiuo metu nedirba.

 

Koks atsakas į koronaviruso sukeltą krizę buvo veiksmingas?

Bent jau mūsų atveju, pasiteisino begalinis solidarumo proveržis ir dideli vietos bendruomenių, savanoriškos veiklos asociacijų ir daugelio socialinių organizacijų, padariusių neįtikėtinų dalykų tiek renkant lėšas, tiek vykdant kitą veiklą, reagavimo pajėgumai. Socialiniai ir sveikatos priežiūros darbuotojai parodė neįtikėtiną pasiaukojimą. Ne tik gydytojai ir slaugytojai, bet ir daug pedagogų bei prižiūrinčiųjų asmenų teikė paslaugas labai rizikuodami savo sveikata. Taip pat bendra mobilizacija. Per 10 dienų Bergame (ir kituose miestuose) naudojant mugių stendus buvo įkurtos lauko ligoninės, kurioms statyti susitelkė daug savanorių, be atlygio dirbusių dieną ir naktį. Valdymą iš esmės užtikrino NVO gydytojai ir slaugytojai, o darbas buvo finansuojamas iš suaukotų lėšų. Bergamo mieste vos per keletą dienų paruošėme tris viešbučius su 300 lovų, skirtų priimti iš ligoninės išleistus pacientus, kurių būklė stabilizavosi, kad būtų galima atlaisvinti lovas ligoninių skyriuose. Šiuose viešbučiuose pacientų priežiūrą užtikrina mūsų socialiniai kooperatyvai. Prireikė labai didelių pastangų, tačiau tai svarbi paslauga.

 

O kokios priemonės pasirodė netinkamos?

Problemų visų pirma kilo institucijų lygmeniu, kadangi jos nesugebėjo laiku priimti skubių ir aiškių sprendimų ir ekstremaliomis aplinkybėmis suplanuoti ir imtis suderintų veiksmų, todėl vietos, regionų ir nacionalinės valdžios institucijos priėmė prieštaringus sprendimus. Administracija pernelyg norėjo rodyti savo galią ir vengė atsakomybės, kurią daugeliu atvejų perkėlė veiklos vykdytojams vietoje. Panašią padėtį – tik skirtingu mastu – stebėjome ne tik Italijoje ir Bergame, bet ir beveik visose Vakarų šalyse. 

 

Kaip galima paaiškinti tokį įvairių valdymo lygmenų požiūrį?

Manau, kad niekas tinkamai neįvertino to, kas vyko Kinijoje, tarsi mes, vakariečiai, jaustumėmės pranašesni, nes turime pažangesnę sveikatos sistemą, pažangiąsias technologijas ir moderniausias ligonines. Pernelyg daug lyderių, taip pat įmonių vadovų ir piliečių tarsi buvo įsitikinę, kad mus apsaugos vakarietiškas gyvenimo būdas ir prielaida, kad bus galima pasikliauti aukšto lygio ligoninėmis ir sveikatos priežiūros įstaigomis. Pirmosiomis epidemijos protrūkio Lombardijoje dienomis buvo šaipomasi iš tų, kurie bandė perspėti apie pavojų. Turbūt geriausia šio „pranašumo“ jausmo išraiška yra gerai žinomas Italijos regiono pirmininko pareiškimas, kad „kinai mažai rūpinasi asmens higiena ir valgo gyvas peles“, atspindintis tarp vakarų gyventojų pernelyg paplitusį įsitikinimą. Dar visai neseniai tokį požiūrį įvairiomis formomis reiškė ir kiti Europos ir pasaulio politiniai lyderiai. Ligoninės, kuriose teikiamos išskirtinės ir novatoriškos sveikatos priežiūros paslaugas, pavyzdžiui, įvairių organų transplantacijos ir pažangiausios vėžio terapijos, iš tiesų pasirodė esančios labai trapios ir vos nežlugo dėl viruso epidemijos, kurią būtų buvę galima geriau sustabdyti kuo labiau ją nutolinant nuo ligoninių. Visgi ligoninės, bent jau Bergame, nenoromis faktiškai tapo epidemijos plitimo židiniais. 

 

Kaip vertinate Europos lygmeniu priimtas priemones?

Esu vienas iš tų, kurie mano, kad šiuo laikotarpiu Europos Sąjunga ir jos institucijos dėjo daug pastangų, nors būta vėlavimo ir prieštaravimų, apie kuriuos gerai žinome: pradedant sudėtingais sprendimų priėmimo mechanizmais ir baigiant pernelyg egocentrišku valstybių narių požiūriu. Man atrodo, kad per mėnesį Europos Komisija ir Europos Parlamentas sugebėjo priimti svarbius sprendimus ir įgyvendina dar niekada anksčiau netaikytas ekonomines priemones. Tampa akivaizdu, kad nors ekonomika yra nepaprastai svarbi ir taikomos ekonominės priemonės atliks didelį vaidmenį tiek siekiant įveikti ekstremaliąją situaciją, tiek atsigauti padėčiai pagerėjus, Europoje vis dar trūksta gebėjimų pasinaudoti mechanizmais, priemonėmis ir galiomis ne tik su rinkos ir ekonomikos reguliavimu susijusiuose, bet ir kituose sektoriuose. 

 

Taigi Europa turi būti vieningesnė?

Akivaizdu, mums reikia dar daugiau Europos. Tai tarsi vieną dieną sunkiai susirgtume ir kas nors mums padėtų tik duodamas pinigų arba leisdamas vykti į ligoninę, tačiau tiesiogiai visiškai negalėtų pagydyti ar apsaugoti. Juk visi žinome, kad svarbu turėti pinigų gydymui, tačiau jeigu gaunate pinigų būdami dykumoje, pinigai tikrai nepadės jums pasveikti. Manau, kad epidemijos sukelta didžiulė krizė rodo, kad jei iš tiesų norime Europos Sąjungos, turime sugebėti žengti gerokai toliau nei bendroji rinka ir bankų ir pinigų sąjunga ir realiai siekti koordinuotą ir vieningą žemyninę politiką vykdančių valstybių sąjungos.


Kaip kiekvienas iš mūsų galime prisidėti ir kokios pagalbos reikėtų?

Galime ir toliau prisidėti kuriat vieningos Europos idealą labiau skatindami solidarumą ir integraciją, bandydami įveikti egoizmą ir uždarumą, nes tampa vis akivaizdžiau, kad niekas neišsigelbės veikdamas vienas ir kad dramatiška alternatyva solidarumui ir tarpusavio ir abipusiam sambūviui bendro likimo žmonijos ir Europos bendrijoje būtų staigus ir beviltiškas krytis į naujų karų pragarą. 


Ar jautėte solidarumą Italijos atžvilgiu?

Didelį solidarumą jautėme socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, tarp socialinės ekonomikos organizacijų, mus pasiekė daug šiltų ir palaikančių žodžių iš daugelio šalių draugų ir institucijų. Sulaukiau ir šilto EESRK kolegų palaikymo. Tačiau gaila, kad kartais tenka išgirsti neigiamus ar paniekinamus vertinimus iš kai kurių Europos valstybių politikų, nepraleidusių progos kritikuoti Italiją ir vykdyti savanaudišką ir nesąžiningą politiką, visų pirma dėl galimo Europos Sąjungos vaidmens, tačiau, deja, jie nesiskiria nuo daugelio Italijos politikų, kurie sugeba tik kritikuoti šią krizę ar ja pasinaudoti, siekdami oportunistinių politinių išskaičiavimų ir baimės apimtų ir pasimetusių žmonių paramos. Todėl sakyčiau, kad ir šiuo atveju yra Europa ir solidari bei atspari žmonija, mokanti padėti kitiems ir kurti, ir yra savanaudžiai ir oportunistai, kurie krizės ir karo metu niekingai siekia tik naudos sau. (mp)