EESRK info

Nuo balandžio mėn. pradedame skelbti EESRK narių parengtų straipsnių seriją „Dessine-moi...“

Šiame numeryje su dideliu jauduliu pateikiame CESEinfo skaitytojams liudijimus, kuriuose pokalbio, nuomonės ar informacijos forma mūsų autoriai sutiko pasidalyti savo mintimis apie šį dėl korona viruso sustojusį laiką.

Už pokalbius norime padėkoti už komunikaciją atsakingai pirmininko pavaduotojai Iabel Caño Aguilar, už biudžetą atsakingai pirmininko pavaduotojai Milena Angelova, taip pat darbdavių grupės narei Helena de Felipe Lehtonen, darbuotojų grupės nariui Adam Rogalewski ir „Įvairovė Europa“ nariui Giuseppe Guerini. (eph)

 Antoine de Saint-Exupery: Le Petit Prince

Isabel Caño Aguilar

Gyvename ypatingomis ir neįprastomis sąlygomis.

Viena vertus, užsidarėme savo šalyse, savo namuose, o, kita, vertus, esame tikri, kad pasaulis negali sustoti ir pilietinė visuomenė kaip ir anksčiau kiekvieną rytą keliasi ir tęsia savo darbą.

Ši neįprasta situacija mums visiems yra didžiulė emocinė našta.

Sunku net įsivaizduoti, kokių dar pasekmių teks patirti kiekvieną dieną. Žvelgiant tiek iš profesinės, tiek iš asmeninės perspektyvos, nėra nė vienos gyvenimo srities, kuri nebūtų pasikeitusi.

Pirmiausia norėčiau paminėti viešąsias tarnybas, ypač mūsų sveikata besirūpinančius asmenims – savo darbui atsidavusius darbuotojus, kurie atsakingai, negailėdami savo jėgų ir atkakliai dirba ilgas darbo valandas, kad nežlugtų ligoninių ir sveikatos priežiūros paslaugų sistemos. Nuo kovo 15 d. kiekvieną vakarą 20.00 val. prisijungiu prie balkonuose plojančių žmonių. Taip aš noriu kartu su kitais parodyti šio milžiniško darbo svarbą, tačiau taip pat remiu aiškų reikalavimą daugiau išteklių skirti mūsų visuomenės sveikatos sistemoms.

Be to, ypatingą dėmesį norėčiau atkreipti į Granados San Cecillio universitetinės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriaus darbuotojų dedamas pastangas ir jiems ypač padėkoti už pasidalytą nuotrauką, kuri publikuojama šiame CESEinfo leidinyje.

Minint 200-ąsias šiuolaikinės slaugytojo profesijos pradininkės Florence Nightigale gimimo metines Pasaulio sveikatos organizacija 2020-uosius paskelbė tarptautiniais slaugytojų ir akušerių metais. Tai – moterys ir vyrai, šiais koronaviruso laikais atliekantys lemiamą vaidmenį ir teikiantys itin svarbias paslaugas.

Tačiau jie ne vieninteliai. Kartais pamirštame ne mažiau svarbų švietimo sektorių, kuriame turėjau garbės dirbti. Be nuolatinės ir nenuilstamos švietimo darbuotojų pagalbos milijonai namuose likusių moksleivių ir studentų visoje Europoje negalėtų toliau mokytis.

Niekad anksčiau visuomenė taip aiškiai nematė šių sektorių darbo, todėl manau, kad šis pripažinimas turi virsti ES įsipareigojimu atsisakyti griežto taupymo priemonių, dėl kurių šie sektoriai nuskurdo, ir sukurti konkrečių priemonių bei numatyti didesnį biudžetą.

Šios krizės neįveiksime be kiekvieną dieną vietoje dirbančių pilietinės visuomenės organizacijų, tačiau būtinas ryžtingas ES postūmis.

Netrukus minėsime 70-ąsias Šumano deklaracijos metines ir būtent šiandien, kaip niekad anksčiau, būtinas tvirtas ES postūmis ir įsipareigojimas. Būtinos atitinkamos priemonės ir veiksmai, taip pat susiję su biudžetu, kad Europos piliečiai matytų, jog Europa išlieka perspektyviu projektu ir nėra tik akronimas.

Šiais COVID-19 laikais, kurie visam laikui pakeis mūsų visuomenę, visų pirma turime gebėti parodyti, kad galime sustiprinti ir pagerinti Europą.

Milena Angelova

COVID-19 – didžiausias šio amžiaus iššūkis. Tačiau nekalbėsiu apie neigiamą šios ligos poveikį mūsų gyvenimui, pagrindinėms teisėms ir laisvėms, ekonomikai ir gerovei. Veikiau pabandysiu pasiūlyti pozityvų ir pragmatišką požiūrį, kaip kuo geriau pasinaudoti dabartine padėtimi. Dirbdami kryptingai, kolektyviai ir atsakingai, šią krizę pajėgsime įveikti visi kartu.

Viską darome daug efektyviau nei įprastai

Dabar mūsų namai – ne tik mūsų tvirtovė: jie mums atstoja viską – biurą, mokyklą, susitikimų, pramogų ir viešojo maitinimo vietas... Tai unikali galimybė šeimoms tapti artimesnėms, mėgautis buvimu kartu ir tapti tikra komanda, kad kiekvienas šeimos narys turėtų viską, ko reikia, kad galėtų veiksmingai atlikti savo kasdienes užduotis – dirbti, mokytis, bendrauti, sportuoti. Pavyzdžiui, mano šeimai pavyko namuose įrengti dvi klases (abiem mūsų sūnums), dvi darbo vietas ir multimedijos centrą, per kurį mano vyras ir aš dalyvaujame nuotoliniuose susitikimuose ir duodame interviu žiniasklaidai, taip pat namų sąlygomis veikiantį sporto klubą sportinei formai palaikyti, kol esame priversti užsidaryti namuose. Vaikams visos pamokos – ir netgi jų karatė treniruotės – vyksta internetu!

Neprarandame geros nuotaikos ir mėgaujamės gražiomis akimirkomis

Nors izoliavimasis suvaržo pagrindines mūsų visų laisves – laisvai pasirinkti, kur eiti, keliauti, dirbti ir aktyviai poilsiauti – vis tiek galime išlikti pozityvūs ir rasti gražių akimirkų, pradžiuginančių kiekvieną dieną. Kasdieninio tvarkaraščio laikymasis neabejotinai padeda mums kryptingai dirbti ir išlikti motyvuotiems. Mano asmeninis tvarkaraštis labai užimtas, nes aš turiu skirti laiko pasirūpinti vaikais, pasportuoti (be jokių nuolaidų – bent 90 min. per dieną), darbui Bulgarijos pramonės kapitalo asociacijoje (BICA) – šiuo metu mes labai aktyviai deramės su Bulgarijos vyriausybe dėl kovos su krize priemonių verslui ir užimtumui remti – ir, žinoma, veiklai EESRK. Kadangi su visais savo kolegomis galiu bendrauti tik nuotoliniu būdu, man reikia daugiau laiko ir pastangų diskusijoms koordinuoti ir jų turiniui parengti, o dėl atstumo tampa sudėtingesnės net ir paprasčiausios užduotys. Tačiau, kai viskas sėkmingai pavyksta, užplūsta didesnis pasiekimo ir pasitenkinimo jausmas.

Niekas nežino, kiek ilgai tęsis dabartinė padėtis ir kada vėl galėsime įprastai gyventi. Tačiau, nepaisant visų sunkumų, mes kartu įveiksime šią pandemiją ir grįšime prie savo normalaus, netrikdomo gyvenimo be apribojimų ir baimių. Iki to laiko turime sutelkti savo jėgas, tęsti savo kasdienius darbus, gyventi pagal įprastą rutiną ir vis džiaugtis nuostabiomis akimirkomis, nes, nors izoliavimasis ir tapo mūsų gyvenimo dalimi, žiūrėdami į jį pozityviai, rasime progų būti laimingi.

 

Interviu su Giuseppe Guerini

Gerb. nary Giuseppe Guerini, kaip išgyvenate šį sunkų laikotarpį?

Jaučiu labai didelę įtampą tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime, taip pat didžiulę emocinę įtampą. Gyvenu Bergamo mieste, kuris yra Italijos epidemijos epicentras. Jaučiamės sukrėsti ir prislėgti kančių ir daugybės žmonių mirčių, tai kelia nuolatinį nerimo ir bejėgiškumo jausmą. Kiekvienas iš mūsų turime aukomis tapusių draugų, kolegų ar pažįstamų, mirusių arba tebekovojančių dėl gyvybės intensyviosios terapijos skyriuje.

 

Esate kooperatyvų asociacijos pirmininkas. Kaip veikiate priešakinėje linijoje?

Pagal savo pareigas privalau spręsti daugelį skubių klausimų, mano atstovaujamoms įmonėms iškylančių nuo vasario 23 d., kai supratome, kad virusas plinta ir kad didelio netikrumo sąlygomis turime priimti daugeliui mūsų valdomų paslaugų taikytinus sprendimus. Mūsų kooperatyvuose Bergame socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų srityje dirba daugiau kaip 9 000 darbuotojų. Šie kooperatyvai valdo sveikatos priežiūros ir priežiūros namuose paslaugas, pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų globos centrus ir dienos priežiūros centrus. Kai kuriais atvejais nusprendėme nutraukti veiklą, tačiau sulaukėme vietos valdžios institucijų, reikalavusių užtikrinti paslaugų tęstinumą, grasinimų. Tai buvo labai įtemptas laikotarpis. Vėliau įtampa ir nerimas nenumaldomai augo dienomis ir savaitėmis: vyko baisi ir įnirtinga kova dėl apsaugos priemonių mūsų darbuotojams, lydima nerimo, kaip užtikrinti kai kurių sveikatos priežiūros ir pagalbos paslaugų tęstinumą turint nepakankamai priemonių ir instrumentų, ir baiminantis, kad nesusirgtų darbuotojai ir naudotojai. Deja, dramatiškai paaiškėjo, kad ši baimė buvo reali ir pagrįsta, ypač pagyvenusių žmonių globos struktūrose. 

 

Taigi kooperatyvai toliau veikė, ar kai kurie iš jų buvo privesti laikinai sustabdyti veiklą?

Po mano paminėtų pirmųjų veiksmų turėjome nuspręsti, ką daryti su daugeliu kitų paslaugų, kurias reikėjo laipsniškai nutraukti: pradėjome nuo mokyklų ir švietimo veiklos, vėliau turėjome sustabdyti ir kitų sektorių veiklą. Taigi turime daugiau nei 180 kooperatyvų, kurie privalo užtikrinti socialinę apsaugą maždaug 2 500 asmenų ir kuriems tebegresia pavojus, kad jie negalės tęsti veiklos, pavyzdžiui, pražūtingą krizę patiriančiuose turizmo ir kultūros sektoriuose. Panaši ir žemės ūkio produktų perdirbimo bei gamybos kooperatyvų padėtis. Todėl kaip kooperatyvų asociacijos pirmininkas turiu tiek spręsti dvejopus su krize susijusius klausimus: padėti didžiulį darbo krūvį patiriantiems priežiūros ir būtiniausių paslaugų sektoriaus darbuotojams, kuriems gresia didelė rizika užsikrėsti, ir tiems, kurie jaučia baimę ir įtampą, nes šiuo metu nedirba.

 

Koks atsakas į koronaviruso sukeltą krizę buvo veiksmingas?

Bent jau mūsų atveju, pasiteisino begalinis solidarumo proveržis ir dideli vietos bendruomenių, savanoriškos veiklos asociacijų ir daugelio socialinių organizacijų, padariusių neįtikėtinų dalykų tiek renkant lėšas, tiek vykdant kitą veiklą, reagavimo pajėgumai. Socialiniai ir sveikatos priežiūros darbuotojai parodė neįtikėtiną pasiaukojimą. Ne tik gydytojai ir slaugytojai, bet ir daug pedagogų bei prižiūrinčiųjų asmenų teikė paslaugas labai rizikuodami savo sveikata. Taip pat bendra mobilizacija. Per 10 dienų Bergame (ir kituose miestuose) naudojant mugių stendus buvo įkurtos lauko ligoninės, kurioms statyti susitelkė daug savanorių, be atlygio dirbusių dieną ir naktį. Valdymą iš esmės užtikrino NVO gydytojai ir slaugytojai, o darbas buvo finansuojamas iš suaukotų lėšų. Bergamo mieste vos per keletą dienų paruošėme tris viešbučius su 300 lovų, skirtų priimti iš ligoninės išleistus pacientus, kurių būklė stabilizavosi, kad būtų galima atlaisvinti lovas ligoninių skyriuose. Šiuose viešbučiuose pacientų priežiūrą užtikrina mūsų socialiniai kooperatyvai. Prireikė labai didelių pastangų, tačiau tai svarbi paslauga.

 

O kokios priemonės pasirodė netinkamos?

Problemų visų pirma kilo institucijų lygmeniu, kadangi jos nesugebėjo laiku priimti skubių ir aiškių sprendimų ir ekstremaliomis aplinkybėmis suplanuoti ir imtis suderintų veiksmų, todėl vietos, regionų ir nacionalinės valdžios institucijos priėmė prieštaringus sprendimus. Administracija pernelyg norėjo rodyti savo galią ir vengė atsakomybės, kurią daugeliu atvejų perkėlė veiklos vykdytojams vietoje. Panašią padėtį – tik skirtingu mastu – stebėjome ne tik Italijoje ir Bergame, bet ir beveik visose Vakarų šalyse. 

 

Kaip galima paaiškinti tokį įvairių valdymo lygmenų požiūrį?

Manau, kad niekas tinkamai neįvertino to, kas vyko Kinijoje, tarsi mes, vakariečiai, jaustumėmės pranašesni, nes turime pažangesnę sveikatos sistemą, pažangiąsias technologijas ir moderniausias ligonines. Pernelyg daug lyderių, taip pat įmonių vadovų ir piliečių tarsi buvo įsitikinę, kad mus apsaugos vakarietiškas gyvenimo būdas ir prielaida, kad bus galima pasikliauti aukšto lygio ligoninėmis ir sveikatos priežiūros įstaigomis. Pirmosiomis epidemijos protrūkio Lombardijoje dienomis buvo šaipomasi iš tų, kurie bandė perspėti apie pavojų. Turbūt geriausia šio „pranašumo“ jausmo išraiška yra gerai žinomas Italijos regiono pirmininko pareiškimas, kad „kinai mažai rūpinasi asmens higiena ir valgo gyvas peles“, atspindintis tarp vakarų gyventojų pernelyg paplitusį įsitikinimą. Dar visai neseniai tokį požiūrį įvairiomis formomis reiškė ir kiti Europos ir pasaulio politiniai lyderiai. Ligoninės, kuriose teikiamos išskirtinės ir novatoriškos sveikatos priežiūros paslaugas, pavyzdžiui, įvairių organų transplantacijos ir pažangiausios vėžio terapijos, iš tiesų pasirodė esančios labai trapios ir vos nežlugo dėl viruso epidemijos, kurią būtų buvę galima geriau sustabdyti kuo labiau ją nutolinant nuo ligoninių. Visgi ligoninės, bent jau Bergame, nenoromis faktiškai tapo epidemijos plitimo židiniais. 

 

Kaip vertinate Europos lygmeniu priimtas priemones?

Esu vienas iš tų, kurie mano, kad šiuo laikotarpiu Europos Sąjunga ir jos institucijos dėjo daug pastangų, nors būta vėlavimo ir prieštaravimų, apie kuriuos gerai žinome: pradedant sudėtingais sprendimų priėmimo mechanizmais ir baigiant pernelyg egocentrišku valstybių narių požiūriu. Man atrodo, kad per mėnesį Europos Komisija ir Europos Parlamentas sugebėjo priimti svarbius sprendimus ir įgyvendina dar niekada anksčiau netaikytas ekonomines priemones. Tampa akivaizdu, kad nors ekonomika yra nepaprastai svarbi ir taikomos ekonominės priemonės atliks didelį vaidmenį tiek siekiant įveikti ekstremaliąją situaciją, tiek atsigauti padėčiai pagerėjus, Europoje vis dar trūksta gebėjimų pasinaudoti mechanizmais, priemonėmis ir galiomis ne tik su rinkos ir ekonomikos reguliavimu susijusiuose, bet ir kituose sektoriuose. 

 

Taigi Europa turi būti vieningesnė?

Akivaizdu, mums reikia dar daugiau Europos. Tai tarsi vieną dieną sunkiai susirgtume ir kas nors mums padėtų tik duodamas pinigų arba leisdamas vykti į ligoninę, tačiau tiesiogiai visiškai negalėtų pagydyti ar apsaugoti. Juk visi žinome, kad svarbu turėti pinigų gydymui, tačiau jeigu gaunate pinigų būdami dykumoje, pinigai tikrai nepadės jums pasveikti. Manau, kad epidemijos sukelta didžiulė krizė rodo, kad jei iš tiesų norime Europos Sąjungos, turime sugebėti žengti gerokai toliau nei bendroji rinka ir bankų ir pinigų sąjunga ir realiai siekti koordinuotą ir vieningą žemyninę politiką vykdančių valstybių sąjungos.

Kaip kiekvienas iš mūsų galime prisidėti ir kokios pagalbos reikėtų?

Galime ir toliau prisidėti kuriat vieningos Europos idealą labiau skatindami solidarumą ir integraciją, bandydami įveikti egoizmą ir uždarumą, nes tampa vis akivaizdžiau, kad niekas neišsigelbės veikdamas vienas ir kad dramatiška alternatyva solidarumui ir tarpusavio ir abipusiam sambūviui bendro likimo žmonijos ir Europos bendrijoje būtų staigus ir beviltiškas krytis į naujų karų pragarą. 

Ar jautėte solidarumą Italijos atžvilgiu?

Didelį solidarumą jautėme socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, tarp socialinės ekonomikos organizacijų, mus pasiekė daug šiltų ir palaikančių žodžių iš daugelio šalių draugų ir institucijų. Sulaukiau ir šilto EESRK kolegų palaikymo. Tačiau gaila, kad kartais tenka išgirsti neigiamus ar paniekinamus vertinimus iš kai kurių Europos valstybių politikų, nepraleidusių progos kritikuoti Italiją ir vykdyti savanaudišką ir nesąžiningą politiką, visų pirma dėl galimo Europos Sąjungos vaidmens, tačiau, deja, jie nesiskiria nuo daugelio Italijos politikų, kurie sugeba tik kritikuoti šią krizę ar ja pasinaudoti, siekdami oportunistinių politinių išskaičiavimų ir baimės apimtų ir pasimetusių žmonių paramos. Todėl sakyčiau, kad ir šiuo atveju yra Europa ir solidari bei atspari žmonija, mokanti padėti kitiems ir kurti, ir yra savanaudžiai ir oportunistai, kurie krizės ir karo metu niekingai siekia tik naudos sau. (mp)

 

Adam Rogalewski

Koronaviruso (COVID-19) protrūkis iš esmės pakeis mūsų gyvenimą ir pakeis mūsų valstybes, jų ekonomiką ir visuomenę. Jau dabar supratome, kokie pažeidžiami esame, nepaisant per daugelį metų nepaprastai pagerėjusių gyvenimo sąlygų ir technologinės pažangos, įskaitant skaitmeninimą ir dirbtinį intelektą. Be to, izoliuodamiesi savo namuose, įsitikinome, kokie svarbūs mūsų kasdieniam gyvenimui yra kiti žmonės ir visuomenė. Koronaviruso krizė labai aiškiai paneigė neoliberalųjį naratyvą, esą tokio dalyko kaip visuomenė nėra. Tokios krizės, kuri mus užklupo dabar, metu būtent visuomenė, kitaip tariant žmonių solidarumas, gali mus apsaugoti nuo viruso poveikio.

Pandemija pakeitė mūsų požiūrį į darbą. Supratome, kad kai kurie darbuotojai ir profesijos, kurios anksčiau buvo laikomos mažiau svarbios, iš tiesų yra gyvybiškai būtinos, kad mūsų ekonomika funkcionuotų. Tai ne tik sveikatos priežiūros darbuotojai, kurie rizikuodami gyvybėmis užtikrina gydymą paromis, ir vyresnio amžiaus žmones slaugantys darbuotojai, bet ir vadinamieji žemesnės kvalifikacijos maisto parduotuvių darbuotojai, vairuotojai, valytojai ir žemdirbiai, kurie aprūpina mus būtiniausiomis prekėmis ir paslaugomis. Daugelis jų yra migrantai, kurie būdavo laikomi našta visuomenėms ir dažnai daugelyje šalių ir daugeliui populistinių partijų būdavo dėl visko kaltinami. Ir štai atėjo laikas, kai supratome, kad be jų mūsų visuomenė nepajėgs kovoti su pandemija.

Koronaviruso protrūkis ištrynė skirtumus tarp tipinio, netipinio ir savarankiškai dirbančio darbuotojo. Supratome, kad bet koks darbas yra labai svarbus ir kad visi darbuotojai, netgi ir labai smulkūs verslininkai prisideda prie mūsų ekonomikos ir jiems reikia valstybės paramos.

Ir būtent toks valstybės, galinčios apsaugoti darbuotojus ir verslininkus, įsikišimas svariai prisideda kovojant su pandemija. Kaip niekada anksčiau reikia stiprios ir demokratiškai kontroliuojamos valstybės, kuri teiktų viešąsias paslaugas ir gintų ekonomiką. Reikėtų siekti demokratiškai kontroliuojamos valstybės ir jos vyriausybės, vengiant tokios situacijos kaip Vengrijoje, kur neseniai buvo priimtos nepaprastosios padėties priemonės, negarantuojančios, kad bus laikomasi pagrindinių demokratijos principų. Krizė taip pat parodė, kad socialiniams partneriams tenka esminis vaidmuo rengiant politikos priemones kovai su koronaviruso protrūkiu. Deja, mano paties šalyje, panašu, kad parlamento nariai tai pamiršo ir neseniai priėmė teisės aktą, nustatantį taisykles, kurios nėra susijusios su pandemija, tačiau kuriomis siekiama apriboti socialinį dialogą ir socialinių partnerių savarankiškumą.

Dėl koronaviruso ES ėmė labiau reaguoti į visuomenės poreikius. Pavyzdžiui, Komisija neseniai pasiūlė 100 mlrd. EUR vertės priemonę trumpalaikiams darbo susitarimams remti ir nedarbo rizikai mažinti (SURE). Tačiau kyla pavojus, kad atskirų valstybių interesai taps svaresni už ES solidarumą. Tai ypač svarbu toms šalims, kurių ekonomika ir socialinės apsaugos tinklai yra mažiau pažengę ir kurioms reikės daugiau ekonominės paramos.

As shown above, the coronavirus outbreak has allowed us to reassess our societies, economies and the EU institutions, something which otherwise would not have been possible. Pripažinome, kad svarbus kiekvienas darbuotojas, net ir tas, kuris laikomas neturinčiu kvalifikacijos, kad svarbi visuomenė, o ne neoliberaliosios individualistinės ideologijos, svarbu investuoti į viešąjį sektorių ir, galiausiai, pripažinome nepaprastai svarbų demokratijos ir socialinio dialogo vaidmenį. Tvirtai tikiu, kad nepamiršime per šią krizę išmoktų pamokų ir kad po koronaviruso sukursime geresnę ateitį, kai visiems bus geriau tiek Europoje, tiek visame pasaulyje.

Helena De Felipe Lehtonen

Atsižvelgiant į mus visus, ypač vyresnio amžiaus ir silpnesnės sveikatos mūsų visuomenės narius, užklupusią pandemiją, kyla klausimas, ar šis virusas nebuvo sukurtas laboratorijoje ir sąmoningai (ar netyčia) paskleistas pasaulyje. Į tai paprasti piliečiai atsakyti negali ir nors iki 2021 m. rudens gali būti sukurta vakcina, tačiau ar galime būti tikri, kad kitą žiemą neteks kovoti su kitu virusu ir panašiomis pasekmėmis (neturėtume pamiršti 1918 m. ispaniškojo gripo)?!

Kadangi yra daug nežinomųjų, ar ekonomikos sustabdymas ir plataus masto rezervo lėšų naudojimas beveik visose šalyse yra teisingas kelias užimtumui ir našiai ekonomikai išsaugoti? O gal derėtų sutelkti visas logistines ir ekonomines pastangas ir aprūpinti savo sveikatos priežiūros sistemas ištekliais, kad jos galėtų ištirti infekcijos atvejus ir suteikti medicininę pagalbą piliečiams, kuriems ji yra būtina?

Mano nuomone, nei gelbėjimas valstybės lėšomis, nei skolinimasis toli gražu nepadės pasaulio ekonomikoms, jei panaši situacija susidarytų 2021 m., nes našią ekonomiką ištiktų krizė ir kartu būtų sunaikintos darbo vietos. Gali atsitikti, kad atsidursime tokioje padėtyje, kai valstybei teks kontroliuoti pilietinę visuomenę, nes privačioji ekonomika nesugebės to padaryti.

Niekas nebesitiki, kad Europos Sąjunga imsis aiškaus vadovaujamojo vaidmens ir su šia pandemija kovojančioms jos narėms parodys, kokių veiksmų imtis sveikatos priežiūros, ekonominėje ir socialinėje srityse. Kiekviena šalis atskirai ėmėsi veiksmų remdamasi tik Pasaulio sveikatos organizacijos, kurios kompetencijos sritis, žinoma, nėra ekonomika, prielaidomis. Tai būtų kitas esminis požiūris vertinant ES vadovaujamąjį vaidmenį.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete atstovaudama Europos ir Ispanijos mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurių gamybos struktūroje dirba vidutiniškai du arba trys darbuotojai, manau, kad padaryta nepataisoma emocinė, ekonominė ir asmeninė žala. Todėl turėtume planuoti trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu ir nekopijuoti totalitarinių valstybių sveikatos priežiūros sistemų, kurios yra visiškai nepritaikytos prie laisvosios rinkos ekonomikos.

 

 

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen

Panaudosime visas turimas priemones, kad sustabdytume koronaviruso (#coronavirus) plitimą, padėtume pacientams ir užtikrintume, kad ši krizė nepalaužtų Europos ekonomikos.
Esu įsitikinusi, kad ES atlaikys mūsų sveikatos priežiūros sistemoms ir ekonomikai tenkančius didžiulius sunkumus. Tačiau kiekviena valstybė narė turi visapusiškai prisiimti atsakomybę. O visa Europos Sąjunga turi veikti ryžtingai, koordinuotai ir vieningai.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles Michel

Kad atremtume COVID-19 (#COVID19) iššūkį, mums reikia aktyvesnės Europos, kuri bendromis jėgomis su valstybėmis narėmis stengtųsi sustabdyti viruso plitimą, pasirūpintų medicinine įranga ir susitartų dėl priemonių, mažinančių neigiamą socialinį ir ekonominį poveikį mūsų piliečiams.

Visapusiškai remiame sveikatos priežiūros darbuotojus, kurie dieną naktį kovoja su COVID-19 (#COVID19) krize. Laukia sunkus ir ilgas kelias, bet mes šioje kovoje esame vieningi.

Europos Parlamento pirmininkas David Sassoli

Mūsų Sąjungą ir ekonomiką užklupo sunkumai, todėl dabar negalime švaistytis tuščiais žodžiais. ES institucijos rengia naują priemonių rinkinį, skirtą paremti šalis ir žmones, kuriems reikia pagalbos. Užuot ėmęsi vienašališkų veiksmų, dabar turime aktyviau bendradarbiauti pasaulio mastu.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas Luca Jahier

Dabar turime parodyti, kad esame Sąjunga, kitaip – mes būsime niekas. Visos valstybės narės turi susiburti ir imtis suderintų ir nuoseklių veiksmų. Skubūs ir bendri veiksmai yra vienintelis veiksmingas atsakas į mus visus ištikusią krizę. Nuo to priklauso Europos Sąjungos vientisumas. Nesvarbu, kiek tai bekainuotų (#Whateverittakes).

Regionų komiteto pirmininkas Apostolos Tzitzikostas

ES turi parodyti savo vieningumą ir padėti kovos su koronavirusu (#coronavirus) priešakyje esantiems regionams ir miestams. ES ekstremalių situacijų sveikatos srityje mechanizmas turi padėti vietos bendruomenėms samdyti naujus gydytojus, pirkti medicininę įrangą ir remti intensyviosios priežiūros paslaugas.

Lenkiuosi visiems priešakinėse gretose su virusu COVID-19 (#COVID19) kovojantiems vietos ir regionų vadovams už jų profesionalizmą, atsidavimą ir drąsą. Mintimis esu su tais, kurie nukentėjo asmeniškai.

Europos Centrinio Banko pirmininkė Christine Lagarde

Europos Centrinis Bankas dės visas pastangas, kad padėtų kiekvienam euro zonos piliečiui ištverti šį itin sunkų laikotarpį.

Susidarius ekstremaliai situacijai būtini ypatingi veiksmai. Visomis išgalėmis stengsimės apsaugoti eurą. Veikdami pagal suteiktus įgaliojimus esame pasiryžę išnaudoti visą turimų priemonių potencialą.

Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josep Borrell Fontelles

Koronaviruso (#Coronavirus) krizei įveikti būtinas pasaulinio masto atsakas. Parama partneriams, ypač Afrikai, svarbi ne vien dėl solidarumo ir pagalbos labiausiai pažeidžiamiems asmenims – ji svarbi mūsų pačių labui. Nepakanka pandemiją įveikti tik savo šalyje, ją turime įveikti visur. To nepadarius, ji vėl sugrįš.

Kaip niekad anksčiau aktualus JT generalinio sekretoriaus António Guterreso raginimas nedelsiant visame pasaulyje skelbti paliaubas. Tik drauge ir taikiai galime įveikti pasaulinę koronaviruso (#coronavirus) pandemiją. Būtent tai yra tikroji mūsų kova. O mūsų ginklai – vienybė ir solidarumas. (mr)