Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną nutraukime gedulo tylą

Luca Jahier

Rengdamiesi minėti tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, vargu ar galime toliau sau tyliai gedėti. Užuot užsidarę tyloje, nes giliausiai gedime būdami vieni, mes norime šaukti.

Kodėl antisemitizmui neatėjo galas nei Europoje ir netgi nei Jungtinėse Amerikos Valstijose? Kodėl praėjusiais metais Prancūzijoje negyvai peiliu subadyta ir savo bute sudeginta buvo Holokaustą išgyvenusi moteris? Kodėl dar prieš metus Paryžiuje buvo nužudyta į pensiją išėjusi vaikų darželio auklėtoja Sarah Halimi, o jos kūnas pro balkoną išmestas į gatvę?

Paryžius. Tulūza. Malmė. Kopenhaga. Berlynas, Briuselis. Mūsų žmogiškumas suteptas nekaltu krauju. Vėl vyksta tai, ką jau laikėme nebeįsivaizduojama.

Vokietijos žydams dėl galimų išpuolių buvo patarta nebedėvėti kipų. Prancūzijoje žydų moksleiviai perspėti neiti į vieną vietos mokyklą, nes ji laikoma antisemitine. O kur dar kapinių niekinimas, svastikų paišymas ant sinagogų ir mokyklų, žydų vadinimas „beždžionėmis“ ir „kiaulėmis“ prieš Izraelį nukreiptuose mitinguose. Europa ir vėl rodo savo bjaurų, nežmogišką veidą.

Prieš daugelį šimtmečių žydai buvo persekiojami kaip religinė mažuma. XX amžiuje žydai buvo laikomi grėsme valstybei, todėl siekta išnaikinti juos per Holokaustą. Šiandien į žydus kėsinamasi daugiausia dėl įvykių Artimuosiuose Rytuose, nors kai kurie antisemitiniai nusistatymai sietini su Holokausto neigimu.

Daugeliui žydų darosi sunku atlaikyti tokių žmonių įtūžį, jie jaučiasi nusivylę, beteisiai ir bejėgiai. Žydų bendruomenė Europoje mažėja. Remiantis ES duomenimis, 2009 m. jų buvo maždaug 1,12 mln., o 2017 m. liko tik 1,08 mln. Prancūzijos žydų bendruomenė, kuri yra didžiausia ES, sumažėjo nuo 500 000 (2002 m.) iki 456 000 (2017 m.). Žydai išvyksta baimindamiesi neapykantos nusikaltimų.

Beveik trečdalis Europos žydų vengia lankytis renginiuose ar su judaizmu susijusiose vietose, nes jaučiasi nesaugūs. Remiantis praėjusių metų gruodžio mėn. Europos Komisijos paskelbtu tyrimu, devyni iš dešimties Europos žydų mano, kad antisemitizmas per pastaruosius penkerius metus sustiprėjo.

Per šią apklausą,surengtą Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje – t. y. dvylikoje šalių, kuriose gyvena 96 proc. Europos žydų – buvo apklausta 16 300 respondentų ir 89 proc. jų nurodė, kad antisemitizmas ryškiausi pasireiškia ir daugiausia problemų kelia internete ir socialiniuose tinkluose.

Negalime leisti blogiui sugrįžti. Turime kovoti su neapykantos nusikaltimais ir prieš žydus bei mažumas nukreiptu priešišku, agresyviu elgesiu. Jei ES valstybės narės ar tarptautinė bendruomenė nesugebės imtis veiksmų ir veikti greitai, kils pavojus, kas sugrįš praeities žiaurumai ir pasklis mūsų visuomenėje.

Kaip plačiai buvo nušviesta žiniasklaidoje, vos prieš tris dienas iki Gdanske įvykdyto Pawel’o Adamowicz’iaus nužudymo, per televiziją žiūrimiausiu laiku buvo transliuota antisemitinė satyrinė laida. Joje labdaros organizacija, pakvietusi P. Adamowicz’ių į renginį, kuriame jis buvo nužudytas, buvo pavaizduota kaip valdoma neaiškių jėgų.

Šiais dažnėjančių neapykantos nusikaltimų laikais P. Adamowicz buvo ryžtingas mažumų teisių gynėjas. Būdamas liberalių pažiūrų, jis taip pat aršiai kritikavo valdančiosios konservatorių partijos vykdomą imigracijos varžymo politiką. Jo nužudymas – tai priminimas, kad turime nutraukti neapykantą kurstančias kalbas, jei nenorime tapti neapykantos aukomis.

Šiandien kaip niekad svarbu prisiminti Holokausto ir nacių žiaurumo aukas. Holokaustas yra ryškusEuropos istorijos reliktas, tad Šoa atminimas yra svarbi antisemitizmo prevencijos priemonė.

Kaip pabrėžia kai kurie istorikai, atėjo laikas kurti kritišku požiūriu grindžiamą Europos istorinės atminties kultūrą, o ne propaguoti individualią nacionalinę atminimo kultūrą. Jeigu praeities neatminsime visi kartu kaip europiečiai, kils pavojus, kad pakartosime jau padarytas klaidas.

Kuo ilgiau delsime uždrausti neapykantą kurstančias kalbas ir kuo ilgiau dvejosime susitaikyti su savo praeitimi, tuo sunkiau bus sukurti tikrą, naują, kolektyvinę Europos atmintį ir naują tapatybę, grindžiamą įvairove, bendros istorijos supratimu, bendrumo jausmu ir galiausiai bendru likimu.

Rašytojas Primo Levi, knygos „Jei tai žmogus“ ir po mirties išleistos apybraižos „Juodoji Aušvico skylė“ autorius, savo paskutiniojoje knygoje rašė: „Tai įvyko, bet tai gali įvykti ir vėl.“